Atnaujinta 2022-08-30
Puidogalio (Puidogalių) kaimas (išnykęs kaimas)
Puidogalio (Puidogalių) kaimas – rytiniame Kretingos rajono pakraštyje ties riba su Plungės rajonu, Kūlupėnų seniūnijoje, šalia Prystovų kaimo ir Minijos upės, 9 km į rytus nuo Kūlupėnų. Valstybės įmonės Registrų centro žemėlapyje kaimui priskiriama šiek tiek daugiau kaip 60,6 ha žemės. Ankstesnė kartografinė medžiaga ir Lietuvos žemės vardyno medžiaga liudija, kad kaimui XIX a.–XX a. pirmoje pusėje priklausė apie 200 ha.
Manoma, kad Puidogalio (Puidogalių) kaimas atsirado XVIII a. antroje pusėje, Kartenos dvaro savininkams plėtojant žemdirbystę ir skatinant valstiečius kurtis plėšininėje žemėje. Jis formavosi dvarui priklausančioje bendro naudojimo ganyklų, pievų ir miško žemėje, plytėjusioje į rytus ir pietryčius nuo XVI a. įkurto valakinio Prystovų kaimo, paribyje su Šateikių dvaro žemėmis.
XIX a. žemėlapiai liudija, kad Puidogalis kūrėsi Minijos dešiniojo kranto aukštumoje, tarp upės ir Prancūzkeliu vadinamo Liepgirių–Kūlupėnų kelio. Rytuose ir šiaurės rytuose kaimas ribojosi su Šateikių dvaro Aleksandravo palivarkui priklausančiu Bulikų kaimu (Plungės r. sav.), vakaruose ir šiaurės vakaruose – su Kartenos dvaro Grabšyčių palivarko Prystovų kaimu. Iš pietryčių ir pietų pusių Puidogalį puslankiu juosė platus Minijos upės vingis, kitapus kurio pietryčiuose prasidėjo Kartenos dvaro Gaudučių palivarkui priklausančių Pecelių, o pietvakariuose – Cigonalių kaimų žemės. Centrine kaimo dalimi nuo Prancūzkelio link Minijos vedė svarbus to meto kelias, abipus kurio stovėjo šio kaimo valstiečių sodybos.
Pasak kraštiečio kalbininko Antano Salio, vietovardis Puidogalis kilo iš sudurtinio žodžio „Puidokgalis“. Manoma, kad šiuo vardu buvusi pavadinta Kartenos dvaro valdų gale atsiradusi nausėdija, kurios pirmuoju naujakuriu tapo žemdirbio Puidoko šeima. Pats asmenvardis kilo nuo žodžio „puidokas“ – dykinėjantis, tinginiaujantis berniokas, dykaduonis. Valstybės įmonės Registrų centro tinklalapyje publikuotame žemėlapyje kaimavietė pažymėta senesniuoju vardu: „Puidogaliai“.
Nuo kaimo įsikūrimo jo gyventojų dvasiniu gyvenimu rūpinosi Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonai, vikarai ir altaristos.
Ne vieną Puidogalio gyventoją pakrikštijo altarista kunigas Jurgis Pabrėža, vėliau tapęs garsiu vienuoliu pranciškonu tėvu Ambraziejumi.
1845 m. duomenimis, kaime buvo 3 katalikų sodybos, kuriose gyveno 26 žmonės: 12 vyrų ir 14 moterų.
Panaikinus baudžiavą, nuo 1860 m. kaimas priklausė Telšių apskrities Kartenos valsčiaus Aleksandravo seniūnijai. Jame 1872 m. buvo jau 4 sodybos.
1910 m. Kartenos valsčiuje pradėjus Stolypino žemės reformą, ją buvo numatyta pravesti trijuose kaimuose, į kurių sąrašą pateko ir Puidogalis. Pagal 1913 m. parengtą ir įgyvendintą žemėtvarkos planą, dirbama kaimo žemė buvo išskaidyta į vienkieminius ūkius, o ganyklos ir šienaujamos pievos liko bendro naudojimo naudmenomis.
Tarpukariu Puidogalis priklausė Kretingos apskrities Kartenos valsčiaus Stropelių seniūnijai. Jame 1923 m. gyveno 11 ūkininkų, kurių šeimose buvo 65 žmonės. Įgyvendinant Lietuvos žemės reformą, dar Stolypino reformos metu vienkieminiuose ūkiuose įsikūrusiems valstiečiams 1934 m. buvo išdalinta išlikusi bendruomeninė žemė – bendrosios ganyklos ir šienaujamos pievos. Žemės reformos metu ūkių kaime nepadaugėjo: 1936 m. jame tebebuvo 11 sodybų.
Iš Puidogalyje gyvenusių žemdirbių šeimų stambiausi ūkininkai buvo Beržanskiai, kildinę save iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino sūnaus Žemaičių kunigaikščio Klausučio. Puidogalio Beržanskiai priklausė šios giminės Kartenos šakai, kurios pradininku laikomas 1710 m. miręs Kazimieras Beržanskis.
Pirmasis kaime įsikūrė jau minėtas Vincentas Beržanskis (gim. 1813 m.), atsikėlęs iš Puškorių (dabartinio Aleksandravo) kaimo.
Iš gausaus jo sūnų būrio užaugę gimtajame kaime ūkininkauti pasiliko Juozapas (gim. 1857 m.) ir Pranciškus (gim. 1862 m.). Juozapas Beržanskis susilaukė sūnų Vladislovo (gim. 1893 m.), Konstantino (gim. 1895 m.) ir Vincento (gim. 1897 m.), o Pranciškus – sūnaus Kazimiero.
Vladislovas Beržanskis liko gyventi tėvų ūkyje, o mirė 1989 m. Sakuočių kaime. Jo brolis Konstantinas 1923 m. išėjo užkuriu į Pečiulių kaimą, o pusbrolis Kazimieras ūkininkavo Puidogalyje.
Lietuvių bajorų draugijos centro valdyba 1930 m. lapkričio 15 d. Kaune išdavė legitimacijos aktą, kuriuo patvirtino „Pomian“ herbo Gediminų-Beržanskių-Klausučių giminės kunigaikštišką kilmę.
Antrojo pasaulinio karo ir pokario įvykiai smarkiai pakeitė kaimo gyvenimą. Dalis gyventojų patyrė tremtį.
Panaikinus Kartenos valsčių, 1950 m. Puidogalis buvo priskirtas Salantų rajono Kūlupėnų apylinkei ir atsidūrė naujo administracinio-teritorinio darinio pačiame pietrytiniame pakraštyje, prie administracinės ribos su Plungės rajonu. Kūlupėnų apylinkę 1959 m. perdavus Kretingos rajonui, po daugiau kaip 10 metų Puidogalio kaimo nebeliko. Jo sodybas nušlavė melioracija, o žemė apie 1970 m. buvo prijungta prie Prystovų kaimo.
2019 m. išnykusio Puidogalio kaimo vietoje bebuvo plyni arimai ir krūmais pradedantys apželti dirvonuojantys laukai bei netoli Minijos augantis miškelis.
Parengė Rita Vaitkienė, 2022
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- Puidogaliai. Iš Enciklopedija Lietuvai ir Pasauliui [interaktyvus]. [Atnaujinta 2021 balandžio 6], [žiūrėta 2022 rugpjūčio 29]. Prieiga per internetą: <https://lietuvai.lt/wiki/Puidogaliai>.
- Puidogalis. Kaimas prie Prancūzkelio ir Minijos vingio. Kanarskas, Julius. Iš Kretingos muziejus [interaktyvus]. [atnaujinta 2019-11-27], [žiūrėta 2021.09.10]. Prieiga per internetą: <http://www.kretingosmuziejus.lt/naujienos/puidogalis-kaimas-prie-prancuzkelio-ir-minijos-vingio>.
- KANARSKAS, Julius. Pradanginto Puidogalio kaimo istoriją išsaugojo archyvai ir žmonių pasakojimai. Iš Švyturys [interaktyvus]. 2019 lapkričio 26 d. [žiūrėta 2022 rugpjūčio 30 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.svyturiolaikrastis.lt/2019/11/26/pradanginto-puidogalio-kaimo-istorija-issaugojo-archyvai-ir-zmoniu-pasakojimai/>.
