Šaučikių kaimas

Šaučikių kaimas

Šaučikiai – kaimas Kretingos rajono savivaldybės teritorijos šiaurės rytinėje dalyje, Imbarės seniūnijoje, 4 km į šiaurę nuo Salantų, prie kelio  Skuodas–Plungė  ir Erlos upės. Rytiniame pakraštyje plyti Šaučikinės, o pietvakariniame – Kuitės miškas. Žemė ribojasi su Nerėpais, Erlėnais, Juodupėnais, Palšiais ir pirmaisiais Šaučikiais (Skuodo r.).

Šaučikiais vadinamos dvi viena šalia kitos Kretingos ir Skuodo savivaldybėse esančios gyvenvietės, kurios anksčiau sudarė vieną kaimą.

Pirmąkart Šaučikiai paminėti 1568 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto Plungės valdos žemėlapyje.

Manoma, kad vietovardis kilo iš pirmojo naujakurio Šaučikio vardo.

Po Valakų reformos kaimui priklausė apie 872 ha žemės, kuri ribojosi su Šaukliais, Nerėpais, Erlėnais, Juodupėnais ir Ermonaičiais (dab. Palšiai ir Šatraminiai), o šiaurės rytinis kampas – su Kulaliais.

Kuriantis gatviniam kaimui, visos sodybos buvo statomos vakarinėje žemių dalyje, abipus apie 1,5 km ilgio gatvės, kuria ėjo senasis vieškelis iš Salantų į Mosėdį. Abipus sodybų plytėjo ariami laukai, o už jų, kaimo pakraščiuose, – bendrosios ganyklos, pievos ir miškai.

1646 m. kaimas priklausė Salantų dvarui, o jį padalinus 1675 m. atiteko Grūšlaukės dvarui.

Nuo 1750 m. čia buvo 22–23 kiemai, kuriuose 1821 ir 1843 m. gyveno 177 katalikai, priklausantys Salantų parapijai. 1845 m. sudarytame sąraše išvardinti 92 vyrai ir 109 moterys – Alksnių, Anužių, Bagdonų, Bėrontų, Bružų, Dronsučių (Drąsučių), Einikių, Golauskių, Kniūkštų, Kubilių, Kvasų, Laukių, Leknių, Petrauskų, Petručių, Pilipavičių, Razmų, Stanių, Stonkų, Šorių, Vaicekauskų, Valančių, Vamrių, Vičių, Zaburų ir Žutų šeimynos. Jos dirbo iš dvaro išsinuomotą žemę, už kurią mokėjo činšą, o Pesčių palivarke ėjo lažą ir atliko kitas baudžiavines prievoles. Viso kaimo galvijų bandas piemenys ganė bendrosiose ganyklose ir miške, o po šienapjūtės atžėlus atolui – ir pievose. Kaimo miške žemdirbiai ruošė sau malkas ir medieną trobesiams remontuoti, o naujoms statyboms medienos pasigaminti gaudavo Salantų dvaro miško valdoje.

Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir daugėjant žemdirbyste besiverčiančių gyventojų, imta įsisavinti už dirbamos žemės sklypų buvusią bendro naudojimo žemę. Taip pietvakarinėje dalyje buvusiose ganyklose atsirado vienkieminė nausėdija, taip pat vadinta Šaučikiais.

XIX a. pirmoje pusėje centrine kaimo dalimi ganyklų žeme rusai nutiesė dabartinį vieškelio Salantai–Mosėdis ruožą, kuris aplenkė gyvenvietę.

1861 m., pradėjus vykdyti pobaudžiavinę administracinę ir žemės reformas, iš baudžiavos paleisti valstiečiai buvo priskirti Grūšlaukės valsčiui ir gavo teisę išsipirkti iki tol dirbtą dvaro žemę.

Po reformų kaime tebebuvo 23 katalikų kiemai, kuriuose 1866 m. gyveno 186 katalikai. 20 sodybų tebestovėjo centrinėje kaimo dalyje abipus pagrindinės gatvės, o trys vienkieminiai ūkiai buvo išsimėtę ganyklose netoli Erlos.

1880 m., pakoregavus valsčių ribas, kaimas buvo priskirtas įkurtam Salantų valsčiui. Skirtingai nuo kitų gyvenviečių, pobaudžiavinė žemės reforma ryškesnio poveikio Šaučikių augimui neturėjo. Per porą dešimtmečių kaime atsirado tik du naujakurių ūkiai. Tad 1895 m. čia buvo 25 sodybos, kuriose 1902 m. gyveno 199 valstiečiai: 6 – vienkiemiuose, o kiti – gyvenvietėje.

Reformos metu Šaučikiai neteko ties naujojo vieškelio vingiu buvusių ganyklų žemių, kurios buvo prijungtos prie Erlėnų. Jose kūrėsi trobelninkais vadinti bežemiai valstiečiai, savo gyvenvietę neoficialiai ėmę vadinti Vingeliais arba Vingine.

Per pirmąjį Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymą Šaučikiuose 1923 m. buvo registruota 41 ūkis ir 316 gyventojų.

Tarpukariu atidaryta pradžios mokykla, kurios vedėja nuo 1929 m. dirbo Tauragės mokytojų seminarijos auklėtinė Serapina Stanelytė, o vėliau – Agripina Barkauskienė.

Lietuvos žemės reformos metu kaimas buvo išskaidytas į vienkieminius ūkius, o pusketvirto šimto metų buvusį valakinį išplanavimą bepriminė tik išlikę vietovardžiai.

Senojoje gyvenvietėje po reformos liko 16 sodybų, stovėjusių abipus gatvės. Jas iš visų pusių supo ariamos žemės laukai, kurių kiekvienas turėjo pavadinimą. Į rytus driekėsi Užjaujai bei Naudaržiai, o už vieškelio – Užkasiniai. Vakaruose plytėjo didžiausias, 50 ha dydžio, laukas, vadintas Užuličiais. Toliau, aukštumos pakraštyje palei Erlos slėnį, kalvotoje ir akmenuotoje vietovėje, driekėsi Kalnijos, už kurių aplink kaimo kapines tęsėsi Pakapiai, o dar toliau į pietus – Palankiai. Pietinėje kaimo dalyje prie senojo vieškelio buvo Radiškių, o ties šiauriniu gyvenvietės pakraščiu – Paganyklių laukas, nuo kurio į šiaurę, prie Šauklių ribos, plytėjo Čiužiai – mažais ir siaurais rėželiais suskirstyta ariama žemė.

Už ariamų sklypų buvusi pievų ir ganyklų žemė. Į vakarus nuo Užuličių, Erlos link leidosi Velėnijos pievos ir durpynai, siekę šlapiame upės slėnyje išsidriekusias pievas, vadinamas Erlomis. Į vakarus nuo Čiužių buvo Dumblių pievos, iš kurių vakarine kaimo dalimi Erlos link tekėjo net karščiausiomis vasaromis neišdžiūstantis Kulupis, įtekantis į slėnyje iškastą griovį.

Rytų pusėje arčiausiai gyvenvietės buvusi Žydaplokio pieva. Šiaurės rytinėje kaimo dalyje plytėjusios pievos ir jose suartas laukas vadinti Goldinga. Į pietus nuo jos, vieškelio į Mosėdį dešinėje pusėje, buvusi Gaidinės ganykla ir pieva, taip pavadintos esą todėl, kad sykį čia apvirto vieškeliu važiavęs prekybininkas žydas, vežęs pilną vežimą gaidžių, išsilaksčiusių apylinkėje. Šiuo vardu vadinamas ir miškelis, užaugęs pievų pakraštyje prie Erlos upės. Tarp vieškelio ir rytiniu kaimo pakraščiu tekančios Erlos tęsėsi Laibės ir Lemberkės pievos. Į šiaurę nuo Laibės buvusią pievą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą nedideliais sklypais, kuriuos žemaičiai vadina „klociais“, pasidalino ir susiarė mažažemiai valstiečiai, pasistatę juose trobesius. Dėl to ši kaimo dalis, kurioje gyveno 6 šeimos, vadinta Klociais. Tiek pat kiemų turėjo ir į pietus nuo Laibės po karo įsikūrusi nausėdija, kurią naujakuriai pavadino senuoju pievos vardu Lemberke.

Dar viena sodyba nuo seno stovėjo prie pat vieškelio. Pasakojama, kad jos troba seniau buvusi dažyta raudonais dažais, todėl vienkiemis pavadintas Raudone.

Antrasis pasaulinis karas ir jį lydėjusi sovietų okupacija labai pakeitė kaimo tolesnę raidą.

Prasidėjus partizaniniam judėjimui, apylinkės miškuose būrėsi partizanai, kurių gretas papildė ir Šaučikių kaimo vyrai. Vieni jų žuvo, kiti, patekę į sovietų saugumo rankas, ilgus metus kalėjo lageriuose. Ilgiausiai okupaciniam režimui priešinosi Kazimieras Drąsutis-Paliūnas, kuriam 1999 m. pripažintas Kario savanorio statusas. Jis su bendražygiu Antanu Razmumi tapo paskutiniaisiais ginkluotoje kovoje žuvusiais Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanais, kurie 1953 m. birželio 12 d. Šaučikiuose pateko į SSRS Vidaus reikalų ministerijos vidaus apsaugos būrio kareivių pasalą.

Kaimas neišvengė okupacinės sovietų valdžios organizuotų tremčių į Sibirą. Iš Šaučikių 1948–1952 m. buvo išvežta mažiausiai 6 šeimos, kurias sudarė 20 žmonių. Viena pirmųjų 1948 m. sausio 3 d. ištremta partizano K. Drąsučio-Paliūno šeima, atsidūrusi Tomsko srityje, kur išbuvo iki 1957 m. Kiti tremtiniai pateko į Krasnojarsko kraštą.

Vykstant administracinio-teritorinio valdymo pertvarkai, 1950 m. Šaučikiai tapo Salantų rajono Šauklių apylinkės dalimi, o 1954 m. buvo prijungti prie Erlėnų apylinkės.

1959 m. Salantų rajoną panaikinus, kaimas buvo padalintas: šiaurinė dalis – apie 506 ha – prijungta prie Skuodo rajono Mosėdžio apylinkės, o pietinė dalis, kuriai 2021 m. priklausė 288,73 ha žemės, liko prie Kretingos rajono prijungtoje Erlėnų apylinkėje.

Po pokario metais patirtų netekčių, 1959 m. Šaučikiuose buvo 205 gyventojai, iš kurių 103 gyveno Skuodo, o 102 – Kretingos rajone.

Prasidėjus kolūkinių gyvenviečių kūrimui ir vienkieminių kaimų naikinimui, 1964 m. iš Šaučikių į Erlėnus iškelta pradinė mokykla, o, įsibėgėjant melioracijai, kolūkinių laukų plėtrai ir vienkieminių sodybų griovimui, Šaučikiai ėmė nykti. 1970 m. šiaurinėje kaimo dalyje gyveno 75, pietinėje – 91 gyventojas. 2011 m. buvo registruota atitinkamai 7 ir 19 žmonių.

Sovietmečiu visa kaimo žemė ir dalis nekilnojamojo ūkininkų turto buvo paversta kolektyvine arba valstybine nuosavybe. Žeme ir nusavintais pastatais ilgą laiką Skuodo rajone disponavo „Aušros“, o Kretingos rajone – „Alkos“ kolūkiai. Tuo tarpu rytiniame pakraštyje ties Nerėpais augantis Šaučikinės miškas tapo valstybės nuosavybe ir atsidūrė už Šaučikių kaimų ribų.

Iširus kolūkiams, Skuodo rajone esančioje kaimo dalyje 1992 m. buvo įkurta Šaučikių žemės ūkio bendrovė, o Kretingos rajone esantis kaimas tapo Erlėnų žemės ūkio bendrovės dalimi. Žemės reformos metu sugrąžinus nekilnojamąjį turtą buvusiems savininkams ar paveldėtojams, likęs bendruomeninis turtas buvo išparduotas, abi bendrovės likviduotos.

2017 m. šiaurinėje kaimo dalyje stovėjo 10, o pietinėje – 6 sodybos. 2021 m. surašymo duomenimis, kaime buvo 20 gyventojų.

Rytinė ir vakarinė kaimo dalys, kuriomis teka iš dviejų pusių Šaučikius juosianti Erlos upė, nuo 1992 m. patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką, saugantį Erlos senslėnį ir jo apylinkių kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo objektus.

Kultūros paveldas: Šaučikių senovės žemdirbystės vieta (Šaučikynės miške) ir Šaučikių II senosios kapinės (Šaučikynės miške).

Šaučikių senovės žemdirbystės vieta yra šiaurės rytiniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, 0,7 km į rytus nuo kelio Skuodas–Salantai, Erlos upės kairiajame krante, Šaučikynės (Šaučikių) miško pietvakarinėje dalyje. Čia stūkso paslaptingos apsamanojusios akmenų krūsnys, taip pat pylimai, kurie vietomis jungiasi vienas su kitu, sudarydami aptvarus. Tai mena XVII–XVIII a. naujakurių pastangas įsisavinti rieduliais nusėtą žemę ir ženklina įdirbtų laukų sklypus, kurie, nepaisant visų įdėtų pastangų, vėliau buvo apleisti.

Saugotinas kultūros paveldo objektas. Vertė – archeologinė, istorinė.

2003 m. objektą išaiškino Vilniaus universiteto ir Kretingos muziejaus archeologinė žvalgomoji ekspedicija (vadovas Algimantas Merkevičius). 2004 m. apmatavo ir kartografavo Algimantas Merkevičius, Rėda Nemickienė (Vilniaus universitetas), Julius Kanarskas (Kretingos muziejus) ir Renaldas Augustinavičius (Kultūros paveldo centras).

Šaučikių (Nerėpų) kaimo antrosios senosios kapinės (saugotinas kultūros paveldo objektas) – neveikiančios kapinės šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės dalyje, Šaučikių kaime (Imbarės seniūnija), 0,73 km į rytus nuo kelio Salantai–Skuodas, kairiajame Erlos upelio krante, Šaučikynės miško pietiniame pakraštyje.

Įrengtos XVIII a., vadinamos Senkapiais, Markapiais arba tiesiog – Kapeliais (žem. Kapalē). Jose iki XIX a. laidoti Nerėpų užusienio (už gatvinio kaimo bendro naudojimo žemėje įsikūrusių vienkieminių sodybų) ir Šaučikių kaimo gyventojai. Iki XX a. 2 dešimtmečio pabaigos jose kaimo gyventojai retsykiais be kunigo laidojo savižudžius, skenduolius, mirusius nekrikštytus kūdikius. Mirusiesiems atminti nuo seno buvo statomi ir atnaujinami keli monumentalūs kryžiai.

Yra duomenų, kad 1919–1920 m. čia palaidoti nuo šiltinės mirę apylinkės gyventojai, o kapinės tuo metu apkastos grioviu. Jose stovėjo medinis kryžius, kuris sunyko ir nuvirto XX a. 8 dešimtmetyje.

Šiaurinėje kapinių dalyje seniau tryško šaltinis, kuriam gyventojai priskyrė stebuklingą galią, naudojo jo vandenį žaizdoms nuplauti ir gydyti. Prie šaltinio jie pastatė medinę koplytėlę su Švč. Mergelės Marijos skulptūra, prie kurios rinkdavosi per Gegužines pamaldas šlovinti Švč. Marijos Dievo Motinos ir pagerbti mirusių protėvių. Numelioravus aplinkinius laukus, šaltinis išdžiūvo, o sovietmečiu neprižiūrimi senieji kryžiai ir koplytėlė sunyko.

Apleistąsias kapines žymi monumentalus kryžius, šaltinį ženklina akmenų grindinėlis, o koplytėlės vietoje belikęs tik palaidų akmenų pamatas.

Kapinės kaip kultūros paveldo objektas išaiškintos 2003 m. Vilniaus universiteto ir Kretingos muziejaus senovės žemdirbystės vietų archeologinių žvalgymų ekspedicijos (vadovas Algimantas Merkevičius) metu. 2004 m. kapines žvalgė Julius Kanarskas, kartografavo Renaldas Augustinavičius (Kultūros paveldo centras).

Parengė Rita Vaitkienė, 2022

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. KANARSKAS, Julius. Šaučikiai. Kaimas, kurio gyventojus išskyrė sovietmečio reformos. Pajūrio naujienos. 2021, kovo 26, priedas „Žemė ir ūkis“, p. 10–11.
2. Šaučikiai (Kretinga). Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2022 m. balandžio 2 d.], [žiūrėta 2022 m. rugpjūčio 18 d.]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0au%C4%8Dikiai_(Kretinga)>.
3. Šaučikių II senosios kapinės. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2018 m. vasario 18 d. ], [žiūrėta 2022 m. rugpjūčio 22 d]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0au%C4%8Diki%C5%B3_II_senosios_kapin%C4%97s>.
4. Šaučikių senovės žemdirbystės vieta. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2018 m. vasario 18 d. ], [žiūrėta 2022 m. rugpjūčio 22 d.]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0au%C4%8Diki%C5%B3_senov%C4%97s_%C5%BEemdirbyst%C4%97s_vieta>.