Gargždelės kaimas

Gargždelės kaimas

Gargždelė – kaimas šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Imbarės seniūnijoje, Salantų regioniniame parke, įsikūręs prie Plungės–Skuodo plento, į pietryčius nuo Salantų, atviroje vietovėje.

Didesnė sodybų dalis išsidėsčiusi abipus Žemaitės gatvės, t. y. senojo Plungės kelio. Kitos, vienkieminės, sodybos išsimėčiusios rytinėje kaimo žemių dalyje. Kaimą pusiau dalina  Skuodo–Plungės  plentas, o pietine žemių dalimi teka Alkupio upelis, paverstas melioracijos kanalu.

Alkupio upelio aukštupyje rastas apeiginis akmuo su dubeniu liudija, kad šioje vietovėje jau priešistoriniais laikais veikė senovės baltų šventvietė – alka.

Kaimas susiformavo istorinių Salantų rytinėje žemės dalyje. Šioje vietovėje nuo seno plytėjo bendrosios ganyklos, kuriose ganėsi tiek Salantų dvaro, tiek ir miestelėnų galvijai. Ganyklų žemėje buvę gausu gargždo – apvalių, nedidelių akmenų, davusių vietovei pavadinimą Gargždelė (žemaitiškai – Gargždalė).

Per kaimą eina senas kelias, jungiantis Salantus ir Skuodą su Plunge bei Žemaičių sostine Telšiais. Juo atvykdavo ir išvykdavo Salantų dvaro savininkai, iš Kuršo į Lietuvą traukdavo švedų kariuomenė, 1831 m. ne kartą žygiavo žemaičių sukilėlių daliniai. Juo 1831 m. nuo maištaujančių valstiečių bandė pasprukti Grūšlaukės dvaro ūkvedys K. Karnilavičius, kurį sukilę baudžiauninkai Gargždelėje pagavo ir nubaudė mirties bausme.

Prie senojo kelio į Plungę apie XVII a. buvo įrengtos Salantų miestelio kapinės, kuriose laidotos karų, bado, maro ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, kiti Salantų ir šalia buvusio Jurgaičių kaimo mirusieji.

Kapinėse nuo seno stovėjo Šv. Barboros koplyčia. Priešais koplyčią ir šalia jos buvo laidojami garbingiausi ir labiausiai nusipelnę parapijiečiai: kunigai, bajorai, dvarininkai, turtingi miestelėnai, jų šeimų nariai. Atokiau nuo koplyčios amžinam poilsiui buvo išlydimi eiliniai tikintieji. O už koplyčios esančiame tolimajame patvoryje buvusi vieta, kurioje be kunigo laidoti savižudžiai, paskenduoliai, nekrikštai, laisvamaniai ir pan.

XVIII a. pabaigoje  kapinės tapo parapinėmis, kuriose laidoti visi Salantų parapijoje mirę gyventojai katalikai. Greta katalikų apie XVIII a. pabaigą buvo įrengtos protestantų kapinės, skirtos evangelikų liuteronų tikėjimą išpažinusiems vokiečių, latvių, lietuvių ir kitos kilmės dvarų ir valdžios įstaigų tarnautojams, pirkliams, amatininkams, miestelėnams ir žemdirbiams laidoti.

Daugėjant žemdirbyste besiverčiančių šeimų, dvarininkai leido įdirbti plėšininę ganyklų žemę. Tokiu būdu atokiau nuo Salantų, netoli kapinių, prie kelio į Plungę, XVIII a. antroje pusėje įsikūrė kelios naujakurių šeimos, savo nausėdiją pagal vietovės vardą pavadinusios Gargždele. Pirmąkart šis kaimas pažymėtas kanauninko Stanislovo Čerskio 1830 m. Vilniuje išleistuose Salantų parapijos ir Skuodo dekanato žemėlapiuose bei paminėtas teisininko Mykolo Gadono Vilniuje 1846 m. publikuotame Telšių apskrities vietovių sąraše.

Patogioje vietoje įsikūręs kaimas greitai augo. 1846 m. jame buvo 10 baudžiauninkų sodybų. Per pobaudžiavinę žemės reformą Gargždelėje kūrėsi į laisvę iš baudžiavos paleisti Salantų miestelio ir panaikinto Jurgaičių kaimo valstiečiai. Kaimo žemės buvo atskirtos nuo bendrųjų ganyklų, o dvarui likusioje ganyklų dalyje jo savininkai įkūrė Salantėlių palivarką.

Salantų bažnyčios 1866 m. vizitacijos duomenimis, kaime buvo 25 katalikų kiemai, tačiau Rusijos imperijos kariškių 1872 m. išleistame žemėlapyje nurodyta, kad Gargždelėje esama 13 kiemų. Šis kiemų skaičius išsilaikė iki Pirmojo pasaulinio karo. 1902 m. kaime gyveno 45 valstiečiai.

XX a. pradžioje į pietus nuo kapinių, senojo kelio į Plungę dešinėje pusėje, Salantų dvaro valdytojai pastatė plytinę, kurioje išdegtos plytos naudotos mūrinių dvaro ir miestelio gyvenamųjų ir ūkinių pastatų statybai.

Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 1923 m., Gargždelėje registruota 17 ūkių, kuriuose gyveno 88 valstiečiai, o greta esančiame Salantėlių palivarke – 3 kiemai su 9 gyventojais.

Tarpukariu Gargždelė buvo seniūnijos administracinis centras.

Vykdant Lietuvos žemės reformą, kaimas buvo išskirstytas į vienkieminius ūkius. Suvalstybintas, išparceliuotas ir Salantėlių palivarkas. Jo žemėje įsikūrę naujakuriai savo naująją gyvenvietę pavadino Perkūnkaimiu (Perkūnų kaimu). Toks vietovardis buvo pasirinktas pagal vietinių pasakojimą, kad perkūnas trenkęs į palivarke stovėjusią dvaro daržinę.

Prie Perkūnkaimio buvo priskirta pora išparceliuoto Salantų dvaro žemės sklypų bei dalis Gargždelės kaimo ūkių.

Perkūnkaimio pietinėje dalyje, kairėje senojo kelio į Plungę pusėje, plytėjo Šilas (žem. – Šėls) – durpynu virtusi pelkė, apėmusi 44 ha dydžio plotą. Iš pradžių durpyną eksploatavo Salantų dvaras, o per žemės reformą jis buvo perduotas Žemės ūkio ministerijos miškų valdybai. Jo vietoje auga vienintelis Gargždelėje nedidelis miškas, vadinamas Šilu, apimantis apie 5,6 ha dydžio plotą. Iš buvusio durpyno išteka dešinysis Blendžiavos intakas Kūlupis.

Po Antrojo pasaulinio karo Gargždelė tapo apylinkės ir 1949 m. įkurto kolektyvinio ūkio „Už Taiką“ (prie jo buvo prijungti aplinkinių Imbarės, Gaivališkės ir Gedgaudžių kaimų ūkininkai) administraciniu centru.

Sovietmečiu kaimas plėtėsi, prie jo buvo prijungtas Perkūnkaimis. Tokiu būdu Gargždelei atiteko visos rytinės buvusio Salantų dvaro ganyklų žemės.

Pirmojo sovietų okupacijos dešimtmečio socialinės pertvarkos ir negandos didesnės įtakos kaimo plėtrai neturėjo. Skirtingai nuo kitų kaimų, gyventojų skaičius Gargždelėje nuolat augo: 1959 m. gyveno 104, 1970 m. – 112, o 1979 m. – 120 žmonių. Vėliau, nors kaimas atsidūrė Salantų priemiesčio zonoje, demografinė situacija keitėsi nepalankiai: 1989 m. čia gyveno 95 žmonės, 2001 m. – 78, o 2011 m. buvo belikę 56 gyventojai, t. y. beveik perpus mažiau negu prieš pusšimtį metų. 2021 m. surašymo duomenimis, Gargždelėje gyveno 63 žmonės, kaimui priklausė 348,82 ha žemės, kuri ribojasi su Laivių, Tuzų, Žeimių, Gedgaudžių ir Žvainių kaimais bei su Salantais.

XX a. pradžioje Gargždelėje apsigyveno akmentašys Jonas Orvidas, davęs pradžią akmens meistrų Orvidų dinastijai. Labiausiai vietovę išgarsino pranciškono Viliaus Orvido tėvų sodyboje 1973–1992 m. įkurtas bei puoselėtas unikalus akmens ir medžio konstrukcijų, kompozicijų ir skulptūrų muziejus.

Su Gargždele susiję trys Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai. Kaime gimė, o Laižuvoje užaugo Nepriklausomybės kovų dalyvis, tarpukario Mažeikių miesto valdybos sekretorius Juozas Adakauskas. Tarp Perkūnkaimio naujakurių buvo kariai savanoriai, broliai Ignas ir Antanas Ereminai, kilę iš Kaukolikų kaimo. Vienas jų, atsargos puskarininkis Antanas Ereminas, su bendraminčiais 1941 m. birželio 23–24 d. surinko Salantų partizanų būrį, kuris tarpuvaldžiu palaikė miestelyje ir valsčiuje viešąją tvarką, saugojo be šeimininkų likusį nekilnojamąjį turtą ir valdžios įstaigų pastatus.

Kultūros paveldo objektai:

• 

  Antano Budrio namas su ūkiniais pastatais po vienu stogu. Juozo Mickevičiaus nuotr., 1968 m. Iš Kretingos muziejaus archyvo [2]

  apeiginis akmuo su dubeniu;
• Šv. Barboros koplyčia (1824 m. pastatė Leopoldas Gorskis);
• kapinių varpinė (XIX a.);
• muziko Jozefo Eduardo Mašeko kapas;
• koplytėlė su Šv. Barboros paveikslu (XX a. I pusė);
• koplytėlė su Marijos Maloningosios skulptūra (XX a. I pusė);
• koplytėlė su Marijos skulptūra (1901 m.);
• koplytėlė su Marijos Sopulingosios ir Kristaus prie stulpo skulptūromis (XIX a. pab.–XX a. I pusė);
• 

  Vytauto Didžiojo paminklas Petrauskų sodyboje. Juliaus Kanarsko nuotr., 2010 m. [2]

  Vytauto Didžiojo paminklas (XX a.; autorius – Vytautas Petrauskas);
• Viliaus Orvido kūrybos ir kolekcijos vieta;
• Jono ir Kazimieros Orvidų antkapinis paminklas su skulptūriniu dekoru (XX a. II pusė; autoriai – Kazimieras ir Vilius Kazimieras Orvidai);
• Orvidų šeimos antkapinis paminklas su Nukryžiuotuoju, skulptūriniu dekoru (1989–1992 m.; autorius – Vilius Kazimieras Orvidas).

Iš senųjų, etnoarchitektūrinių kaimo trobesių išsiskyrė ir ilgiausiai išsilaikė XIX a. statytas mažažemio valstiečio namas (žemaitiškai – troba) su ūkinėmis patalpomis po vienu stogu, priklausęs Antanui Budriui. Šis namas buvo dvigalis, su dviem priemenėmis ir erdviu moliniu kaminu ties pastato viduriu, kuriame ant atviro ugniakuro buvo ruošiamas maistas šeimynai ir jovalas gyvuliams. Trobesio vakariniame gale buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, o rytiniame gale veikė ūkinės patalpos: tvartas (žemaitiškai – kūtės), daržinė ir sandėlis. Sovietmečiu namas buvo paskelbtas vietinės reikšmės liaudies architektūros paminklu.

Gargždelė patenka tarp nedaugelio Lietuvos, Baltosios Rusios ir Lenkijos vietovių, monumentais pagerbusių Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Čekijos karalių Vytautą. Vytauto Didžiojo paminklas stovi atokiau nuo plento esančioje Petrauskų, kurių šeimoje iš kartos į kartą vyriausieji sūnūs gaudavo Vytauto vardą, sodyboje. Monumentą sudaro ant kolonos užkeltas biustas, pagamintas pagal skulptoriaus Juozo Zikaro 1930 m. sukurtą Vytauto Didžiojo paminklo Kaune skulptūrą. Jo priekiniame skyde esantis užrašas skelbia: „VYTAUTAI / DIDIS / Tu gyvas tol / kol bus gyvas / bent vienas / lietuvis“.

Parengė Rita Vaitkienė, 2022

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Gargždelė. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2022 balandžio 1], [žiūrėta 2022 04 04]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Garg%C5%BEdel%C4%97>.
2. KANARSKAS, Julius. Gargždelė. Orvidų sodyba ir Vytauto Didžiojo paminklu besididžiuojantis kaimas. Pajūrio naujienos, 2022 vasario 25, priedas „Žemė ir ūkis“, p. 12–13.