Alko (Alkos) kaimas

Alko (Alkos) kaimas

Alkas (arba Alka) – kaimas šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Imbarės seniūnijoje, 2 km į šiaurės vakarus nuo Salantų, 1,2 km į vakarus nuo kelio Skuodas–Plungė, kairiajame Erlos krante, Salantų regioniniame parke. Teritorija – 61,9 ha. Kaime stovi 2 vienkieminės sodybos.

Alko (Alkos) kaimas patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninio parko Erlos geomorfologinį draustinį, kurio tikslas – išsaugoti fliuvioglacialinį, t. y. ledyno tirpsmo metu suklotą, Erlos senslėnį su Alkos kalnu ir kitais geologinio paveldo objektais.

Vardo kilmė. Be tradicinio, su pagonybės laikų baltų šventykla – alka – siejamo, kaimo vardo kilmės aiškinimo, tautosaka turi ir kitų vietovardžio kilmės versijų. Pasak vienų, šis pavadinimas atsiradęs dėl to, kad ant kalno baudžiavos laikais bausmei palikdavo be maisto alkti nusikaltusius žmones. Kiti aiškina, kad ant kalno nuo alkio išmirė švedų apsupti žmonės. Treti tvirtina, jog Lietuvos–Švedijos karų metu ant kalno švedai numarinti alkiu laikydavo apylinkės gyventojus.

Vienas mažiausių Imbarės seniūnijos kaimų (teritorijos dydžiu lenkia tik Kalniškius ir Kalnalį) įsikūręs pagonių tikėjimo reliktus saugančio Alkos kalno viršūnėje.

Manoma, kad alka veikė I tūkst.–II tūkst. pirmoje pusėje. VIII–XIII a. ji buvusi pagrindinė kuršių Ceklio žemės Imbarės pilies apygardos šventykla ir vyriausiojo apygardos žynio būstinė, kurią XIII a. antroje pusėje sunaikino Livonijos ordino kryžiuočiai. Reformacijos ir kontrreformacijos laikotarpiu kilus priešpriešai tarp krikščionių, XVI a. antroje pusėje susidarė palankios sąlygos pagonybei atgimti.

Laimėjus kontrreformacijai, Alkos kalno vaidilutės ilgiausiai Žemaitijoje neleido užgesinti jų šventykloje rusenusios amžinosios ugnies. Ugnį užgesinus, šventykla buvusi sunaikinta.

Apleidus alką, slėnyje stūksanti kalva XVI a. atsidūrė Juodupėnų kaimo žemių pakraštyje, paribyje su Erlėnų ir Grabšių (arba Salantų) kaimais. Ilgą laiką kalva buvo negyvenama, joje ir Erlose veikė bendrosios ganyklos ir šienaujamosios pievos, kurias valstiečiai nuomojosi iš Salantų, o vėliau – iš Grūšlaukės dvaro.

XVIII a. pab.–XIX a. pr. plėšininėje bendrųjų ganyklų žemėje įsikūrė nausėdija – Juodupėnų kaimo užusienis, kuris nuo 1895 m. vadinamas Alkomis, Alka arba Alku.

Juodupėnų-Alkos užusienyje nuo XIX a. pr. stovėjo 2 sodybos. Pirmojoje 1845 m. gyveno Ignotas Norvila su žmona Elžbieta, sūnumi Ignotu, dukromis Barbora ir Ona, samdiniais Leonardu Petrauskiu, Juozapu Kubiliumi ir Pranciška Meitaite, antrojoje – Antanas Laukys su žmona Barbora, sūnumis Jonu, Leonardu, Antanu, dukromis Barbora, Elena, įnamiais bei samdiniais Ona Laukyte, Veronika ir Magdalena Kubiliūtėmis, Ignotu Raveikiu bei Tadu Gervinskiu.

Gyventojų gausa užusienis nepasižymėjo. Jame 1821 m. ir 1843 m. gyveno po 17, 1845 m. – 20, 1866 m. – 16, o 1902 m. – 15 valstiečių. XX a. pr. užusienis tapo savarankiška gyvenviete, kuri 1923 m. oficialiai vadinama viensėdžiu, turėjusiu 2 ūkius ir 17 gyventojų. Abiejų ūkių sodybos stovėjo į šiaurę–šiaurės rytus nuo alkakalnio. Pirmojoje jų tarpukariu gyveno Petrauskų, o antrojoje – Beniušių šeimos. Janinai (Joanai) Petrauskaitei ištekėjus, į pirmąją sodybą užkuriu parėjo Antanas Nomgaudis. Į šiaurę nuo sodybų plytėjo ariama kaimo žemė, ganyklos ir pievos. Prie Beniušių sodybos buvo apie 2 ha dydžio pieva, vadinama Pasodine.

Nuo 1935 m. vadinama vienkiemiu, o sovietmečiu – kaimu.

Tarpukariu ir sovietmečiu gyvenvietėje tebestovėjo 2 sodybos.

Seniau į kaimą vedęs kelias ėjo alkakalnio papėde Alkupio upelio pusėje, o palei Jonikės šaltinio lomą žmonių rankomis supilta terasa kilo į kalną. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, alkakalnio rytiniu šlaitu buvo nutiestas naujas, tiesesnis ir platesnis kelias į kaimą. Jo statybai panaudotas žvyras, kasamas iš alkakalnio.

Nuo seno kaime ant Alkos kalno per Jonines rinkdavosi Salantų apylinkės jaunimas, ant Aukuro akmens kūrendavo laužą, miške ieškodavo paparčio žiedo.

Tarpukariu ir sovietmečiu sodybų kaime nepadaugėjo, o gyventojų skaičius įvairavo.

1959 m. jame buvo surašyti 7 žmonės, 1970 m. – 10 asmenų. Daugiausia užregistruota 1979 m., kai čia gyveno 16 žmonių. Vėliau jų smarkiai sumažėjo: 1989 m. buvo 9, 2001 m. – 8, 2011 m. – 7, o 2022 m. – 4 gyventojai.

Paveldas. Senovės baltų religijos gerbėjai atvyksta susipažinti su alkakalniu, Aukuro akmeniu, šaltiniu bei Šventuoju (Aukuro) ąžuolu. Šis medis mūsų dienų nesulaukė: išdžiūvusį 2002 m. sodybos šeimininkas jį nupjovė.

Be senovės baltų tikėjimo reliktų, kaime išliko Šiaurės vakarų Žemaitijos etnoarchitektūrines tradicijas menančių paveldo objektų. XIX a. liaudies architektūros statybos tradicijas primena dvigalis Nomgaudžių sodybos namas, žemaitiškai vadinamas troba. Sodyba įsikūrusi šiaurinėje alkakalnio dalyje, atskirta nuo jo skersai kalvos supilto stambių lauko akmenų pylimo. Alkakalnio pakraštyje išliko į žemę įgilintas rūsys (žem. sklepas). Gyvenamasis namas, svirnas (žem. klėtis) ir koplytstulpis (žem. kuoplītštolpis) stovi tarp Jonikės šaltinio lomos, Šventojo ąžuolo ir Erlos slėnio. Kitapus kiemo yra XX a. statytas nedidelis ūkinis pastatas – tvartas su daržine, būdingas tarpukario kaimo architektūrai.

Kiemo pakraštyje, priešais namą, pastatytas sodybą saugantis medinis, neogotikinis koplytstulpis. Jo koplytėlę puošia pora keturkampių profiliuotų bokštelių, o frontoną – centre pritvirtinta reljefinė širdelė. Koplytėlėje pastatyta medinė, polichrominė, nežinomo XX a. pradžios liaudies meistro darbo Šv. Jono Nepomuko skulptūra.

Šv. Jonas Nepomukas laikomas tiltų globėju ir saugotoju nuo potvynių. Todėl seniau koplytstulpis stovėjo Alkos kalno papėdėje, prie tilto per upelį. Jam sunykus, Janinos ir Antano Nomgaudžių rūpesčiu, pagal senąjį pavyzdį 1994 m. buvo padarytas ir prie fundatorių sodybos pastatytas naujas koplytstulpis, į kurio koplytėlę perkelta senoji skulptūra. Tai – Žemaičių kraštui būdingas smulkiosios architektūros ir liaudies dailės paminklas, atspindintis Lietuvos kryždirbystės tradicijas.

Parengė Rita Vaitkienė, 2022

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Alkas (Kretinga). Iš Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2022 vasario 14], [žiūrėta 2022 balandžio 13]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Alkas_(Kretinga)>.
2. KANARSKAS, Julius. Alka. Senovės baltų šventvietėje išaugęs kaimas. Pajūrio naujienos, 2020, birž. 26, priedas „Žemė ir ūkis“, p. 14.