Atnaujinta 2023-10-18
Bajorų kaimas (išnykęs kaimas)
Buvęs Bajorų kaimas dabar – pietvakarinė Kretingos miesto dalis, vadinama Bajorais ir esanti prie geležinkelio Klaipėda–Kretinga ir kelio Klaipėda–Kretinga, Akmenos upės dešiniajame ir Tenžės upės kairiajame krante.
Palei pietinį Kretingos miesto pakraštį, vadinamą Bajorais, telkiasi jau žalvario ir geležies amžių archeologijos paminklai. Šioje geografiškai ir strategiškai patogioje vietovėje žmonės nuolatos gyvena nuo žalvario amžiaus. Čia lokalizuojama istorinė Kretingos pilis. Bajorų apylinkėje slypi giliausios Kretingos istorijos šaknys.
Bajoruose aptikti ankstyviausi Lietuvoje žalvario amžiaus kapai, žinomi Šlažių pilkapių vardu, datuojami II tūkst. prieš Kr. antrąja puse – I tūkst. prieš Kr. pirmąja puse. Apylinkėse susitelkę pilkapiai, kapinynai ir piliakalniai liudija, kad nuo seniausių laikų šioje strategiškai svarbioje vietoje buvo prekybinis, gynybinis ir dvasinis regiono centras.
Pirmąkart Bajorų kaimas paminėtas 1540 m. Darge Bayor vardu. 1687 m. vadinamas Gergen Bojahr, vėliau – Darge Bojahr, Bajahren, Bajor Gerge ir pan. Istoriniai vietovardžiai liudija, kad vietovės vardas kilo iš asmenvardžio Bajoras daugiskaitos formos. Viename iš XVIII a. žemėlapių gyvenvietė žymima Danko Barvico (Dank Barvic) vardu.
Viduramžiais Bajorų žemės priklausė XIII a. minimai kuršių Kretingos pilies apygardai, kurią nuo 1253 m. valdė Vokiečių ordinas. Bajorai buvo į pietus nuo Kretingos esančiame bei į Akmenos ir Tenžės upių santaką įsiterpusiame aukštumos kyšulyje išaugusi labiausiai į šiaurę nutolusi vokiečių valdomų žemių gyvenvietė. Po 1422 m. išvedant sieną tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos, šį strategiškai svarbų objektą vokiečiai priskyrė sau, paversdami jį savotišku pleištu, įsiterpiančiu į Kretingos kaimo (Kretingsodžio) žemę. Kretingos grafystės 1771 m. inventoriaus planai liudija, kad dvaro savininkai laikė šį kyšulį vokiečių užimta teritorija, o oficialią sieną vedė piečiau, palei Akmenos ir Tenžės santaką.
XVI–XIX a. vokiečių žemėlapiuose Bajorų teritorijoje žymimos 3 gyvenvietės: Bajorai (dešiniajame Akmenos krante), Šlažiai (Akmenos ir Tenžės santakoje) ir Lampzaičiai (kairiajame Tenžės krante). Tai buvo pasienio gyvenvietės, pro kurias ėjo prekybos kelias, jungęs Vakarų Žemaitiją su Klaipėdos uostu.
Nuo 1888 m. Bajorai priklausė Klaipėdos apskrities Kretingalės valsčiui. Didžioji gyventojų dalis buvo Kretingalės evangelikų liuteronų bažnyčios parapijiečiai. Bajoruose buvo atidarytos ir jų kapinės, iki šių dienų išlikusios Briedžio gatvėje, palei geležinkelį.
1892 m. iš Klaipėdos iki Bajorų nutiesta Tilžės–Klaipėdos geležinkelio atkarpa ir pastatyta Bajorų geležinkelio stotis.
1895 m. prie kaimo prijungus Lampzačius ir Šlažius, Bajorai ėmė sparčiai augti. Geležinkelis šiauriausią vokiečių imperijos pakraštį sujungė su svarbiais Vokietijos prekybos, pramonės ir administracijos centrais. Geležinkeliu Klaipėdą, Tilžę, Karaliaučių ar Berlyną galėjo nesunkiai pasiekti ir Kretingos apylinkių gyventojai.
Bajoruose buvo pastatytas geležinkelio stoties statinių kompleksas, kurį sudarė: vandens bokštas (1907 m.), tiekęs vandenį ne tik garvežiams ir stočiai, bet ir visai gyvenvietei, geležinkelininkų namas (šiandien tai – Klaipėdos g. daugiabutis Nr. 68), keleivių namas, sandėlis, darbininkų namas ir skalbykla. 2018 m. šis kompleksas įtrauktas į Kultūros paveldo registrą.
Prasidėjus naujoms statyboms, ėmė kilti mūriniai, vokiečių architektūrai charakteringi 1–2 aukštų namai. Kelio į Klaipėdą kairėje pusėje buvo pastatyta nauja tinkuoto mūro sienos perėjimo stotis, dviejų aukštų karantino pastatas, o šalia jo – viešbutis su smukle.
Mūrinei statybai skatinti atidaryta pirmoji pramonės įmonė – plytinė.
1912 m. duris atvėrė Bajorų pradinė mokykla.
1910 m. čia gyveno 271 gyventojas.
1915 m. pradėtas statyti Bajorų–Priekulės geležinkelis. Priverstiniams darbams čia buvo varomi ir apskrities gyventojai. Norėdami paspartinti darbus, vokiečiai liepė pabėgiams pjauti ir versti pakelėse stovinčius ąžuolinius kryžius. Pastatytas barako tipo geležinkelio stoties pastatas, kuriame nuolat budėjo stoties vedėjas, teritoriją ir krovinius saugoję sargybiniai.
1915 m. geležinkeliu nuo Bajorų pro Kretingos kaimo ir dvaro žemes Skuodo link pravažiavo pirmasis garvežys.
1915–1918 m. Bajoruose veikė prievolių surinkimo punktas, į kurį okupacinės valdžios nustatytas prievoles gabeno Kretingos apskrities valstiečiai. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiams uždėjus didelius muitus iš Vokietijos įvežamoms prekėms, per devynis 1916 m. mėnesius Bajorų muitinėje buvo surinkta 518 tūkst. 53 markės muito mokesčio. Bajoruose veikė 2 muitinės. Viena – Vokietijos, tačiau šis pastatas neišlikęs, vėliau vokiečiai ją perkėlė arčiau fabriko, kur buvo kalėjimas. Kita – Lietuvos, šios medinis pastatas Klaipėdos g. Nr. 109 išliko ligi mūsų dienų.
1919 m. Bajorai drauge su Klaipėdos kraštu buvo atskirti nuo Vokietijos ir perduoti administruoti Prancūzijai. Prasidėjus Klaipėdos sukilimui, Bajorus užėmė Kretingoje suformuoti sukilėlių daliniai.
Kovų prieš bermontininkus laiku partizaniniam karui vadovavusi Lietuvos šaulių sąjungos vadovybė 1919 m. pavedė apskrities šauliams ardyti Bajorų–Priekulės geležinkelį. Tais pačiais metais šalia Bajorų atidarytas sienos perėjimo punktas.
Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Bajorai tapo svarbia Kretingos priemiesčio gyvenviete.
1923 m. į Bajorus perkeltas Kretingos miškų urėdijos centras.
1923–1926 m. į Bajorų geležinkelio stotį atvyko 58 tūkst. 937, išvyko 53 tūkst. 612 keleivių, buvo atvežta 50 tūkst. 706, o išvežta 31 tūkst. 255 tonos bagažo ir krovinių. 1925 m. vietoje vokiečių statyto barako išaugo nauja grakščių formų geležinkelio stotis. Joje beveik kiekvieną vasarą apsilankydavo Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, atvykdamas vasaroti į Palangą ir išvykdamas atgal į Kauną.
1925 m. atidaryta verpykla, peraugusi į gelumbės fabriką „Teba“, vėliau – tekstilės fabriką „Lana“. XX a. 4 dešimtmetyje įkurtos Alberto Budraus odų apdirbimo ir kailių dirbtuvės.
1926 m. šalia Bajorų kaimo, prie Akmenos upės verslininkas Jonas Eitavičius pasistatė vandens malūną, lentpjūvę ir hidroelektrinę.
Pramonės ir aptarnavimo įmonės buvo telefonizuotos. Telefonus taip pat turėjo gydytojas Salis Buršteinas, gyventojai Izraelis Chonochas, Šalemas Kristalas, Karlas Jachenichenas. Visi jie buvo Kretingos telefonų stoties abonentai.
Bajorus su Kretinga jungė 1 km ilgio plentas, pasižymėjęs didžiausiu apskrityje eismo intensyvumu. 1932 m. juo pravažiavo 400 vežimų ir 300 automobilių, o 1933 m. – 550 kinkomų ir 150 mechanizuotų transporto priemonių. Plentą prižiūrėjo ir tvarkė Šiaulių kelių rajono meistrai.
XX a. pirmojoje pusėje Bajoruose veikė tekstilės fabrikas, odų fabriko ir kailių dirbtuvės, sunkiųjų darbų kalėjimas (atidarytas 1926 m.), kuriame kalinti Žemaitijos ir Klaipėdos krašto apskričių kriminaliniai ir politiniai nusikaltėliai, geležinkelio stotis, plytinė, pieninė, pašto-telefono agentūra, krautuvė, Samuelio Levino restoranas, Jankelio Frydmano viešbutis, vaikų darželis, gyventojų sveikata rūpinosi Bajoruose gyvenęs gydytojas S. Buršteinas.
Visuomeninį kultūrinį gyvenimą paįvairino Bajorų choras, Klaipėdos šaulių rinktinės Bajorų būrys. 1938 m. įsteigtas Lietuvių katalikių moterų draugijos skyrius, globojęs kalinius.
1925 m. Bajoruose gyveno 302 gyventojai.
Tarpukariu miestelis buvo Kretingalės valsčiaus Bajorų seniūnijos, kuriai priklausė Ėgliškių, Tolių ir Valėnų kaimai, centras. Bajorai plytėjo 220 ha plote. 1939 m. miestelyje gyveno 254 gyventojai.
1939 m. kovo mėnesį Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, per Bajorus į Kretingą traukėsi Lietuvos kariuomenės Klaipėdos įgulos daliniai, šauliai, valstybinių įstaigų tarnautojai lietuviai, civiliai gyventojai. Iš Bajorų buvo evakuotas sunkiųjų darbų kalėjimas. Jame kalėję Klaipėdos krašto naciai prie apleisto pastato surengė antilietuvišką mitingą, po kurio jų vadeiva Ernstas Noimanas kalėjimą padegė. Vokiečiai Bajoruose vėl atidarė muitinę, įrengė sienos perėjimo punktą.
Prieš II pasaulinį karą nemažai kretingiškių vyko uždarbiauti į Bajorų kaimą, priklausiusį Klaipėdos apskrities Kretingalės valsčiui. Jie dirbo plytinėje, A. Budraus odų fabrike ir kailių dirbtuvėje, o dauguma – tekstilės fabrike „Lana“, kurį verslininko J. Frydmano žemės sklype įrengė akcinė bendrovė „Friedmanas ir Ko“.
Apskrityje kuriantis šaulių organizacijoms, XX a. 4 dešimtm. Geležinkelio stoties tarnautojai ir darbininkai įkūrė XXII (Geležinkelio) rinktinės Kretingos stoties šaulių būrį. Kretingos sunkiųjų darbų kalėjimo tarnautojai ir Bajorų kaimo gyventojai priklausė Klaipėdos šaulių rinktinės Bajorų būriui.
1941 m. į Bajorų geležinkelio stotį atvyko šarvuotas vokiečių traukinys. Tai buvo artėjančio karo pranašas.
1941 m. birželio 22 d. vokiečių generolo leitenanto Kurto Hercogo vadovaujamos 291-osios pėstininkų divizijos daliniams užimant Kretingą, iš Bajorų apšaudytas geležinkelio stoties rajonas. Sudegė stoties pastatas, žuvo šalia stoties gyvenę Ignas ir Monika Paulauskai su vaikais Robertu, Aldona, Irena ir Janina.
1944 m., baigiantis Antrajam pasauliniam karui, daugelis Bajorų gyventojų pasitraukė su Vokietijos kariuomene.
Pertvarkant Lietuvos administracinį-teritorinį suskirstymą, 1950 m. birželio 20 d. Bajorų apylinkė su Bajorų, Valėnų, Tolių ir didesniąja Ėgliškių kaimo dalimi buvo prijungta prie Kretingos rajono. Tokiu būdu Kretingai buvo perduota nemaža dalis XV amžiuje prarastų istorinės pilies apygardos žemių kartu su Ėgliškių kaime išlikusia piliaviete. 1954 m. panaikinus Bajorų apylinkę, Bajorai tapo Kretingos miesto dalimi.
XX a. II pusėje Kretingos miestui plečiantis, iki pat Bajorų išaugo privačių namų kvartalas. Prie geležinkelio stoties pastatyta nauja autobusų stotis, o už geležinkelio suformuota Kretingos žvėrininkystės ūkio gyvenvietė ir pramoninis miesto mikrorajonas, vadinamas Penkininkais.
Bajoruose susikoncentravo miesto pramonė. Čia veikė vilnonių audinių fabrikas „Laisvė“, odos gamykla „Briedis“ (vėliau – Šiaulių odos gamyklos „Stumbras“ cechas), atidarytas vienas stambiausių šalyje grūdų produktų kombinatas su elevatoriumi, pastatyti Kretingos miesto nuotekų valymo įrenginiai.
Dirbantiesiems ir jų šeimų nariams paslaugas teikė pašto ir telefono skyrius, taupomųjų kasų skyrius. Veikė pradinė mokykla, parduotuvė.
1962–1990 m. Bajoruose, Audėjų gatvėje, veikė vaikų darželis „Vyturys“, kurio vedėja dirbo A. Jablonskienė. Darželį lankė vilnos audinių fabriko „Laisvė“ darbininkų ir kitų kretingiškių atžalos.
1959 m. Bajoruose gyveno 99, 1970 m. – 106, 1979 m. – 258, 1989 m. – 551, 2001 m. – 653 gyventojai.
2018 m. Bajorai apėmė apie 154 ha plotą, kuriame stovėjo nebenaudojama geležinkelio tarpustotė. Veiklą vykdančios įmonės – UAB „Kretingos grūdai“ (nuo 1986 m.), kelios parduotuvės, degalinė, Kretingos socialinių paslaugų centras, Kretingos miesto nutekamojo vandens valymo įrenginiai, Bajorų geležinkelio stotis. Yra Bajorų tvenkinys.
Bajorų kultūros paveldą sudaro šie objektai: Bajorų evangelikų liuteronų kapinės, Bajorų geležinkelio stotis, Kretingos (Bajorų) geležinkelio tiltas, Kretingos (Bajorų) geležinkelio viadukas, Kretingos sunkiųjų darbų kalėjimo liekanos.
2023 m. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka, vykdydama projektą „Keliautojai laiku: kultūros ir istorijos epochų interpretacijos“, pakvietė kretingiškius susiburti pažintiniam pėsčiųjų žygiui „Keliautojai laiku: Kretinga–Bajorai“. Žygiu buvo siekiama sudominti žmones vietos istorijos pažinimu, aktualizuoti istorinio paveldo objektus. Ta proga išleistas 10 atvirukų-žaidimų rinkinys „Kelionė laiku. Kretinga–Bajorai“, kuriame panaudotos Kretingos muziejaus archyve saugomos Kretingos (Bajorų) krašto kultūrinį palikimą atspindinčios nuotraukos.
Parengė Rita Vaitkienė, 2023
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- Bajorai (Kretinga). Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. Atnaujinta 2023 liepos 26 d. [žiūrėta 2023 m. spalio 11 d.]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Bajorai_(Kretinga)#Nuorodos>.
- Bajorų geležinkelio stotis. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. Atnaujinta 2023 m. rugsėjo 5 d. [žiūrėta 2023 m. spalio 11 d.]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Bajor%C5%B3_gele%C5%BEinkelio_stotis>.
- KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 9, 21, 54, 127, 135, 142, 151, 155, 159, 206, 213, 219, 232. ISBN 978-609-404-057-3.
- KANARSKAS, Julius. Kretingos istorijos bruožai. Kaunas: V3 studija, 2018, p. 30–34, 68–71, 94, 134, 161–162, 186, 198, 239, 243. ISBN 978-609-8077-74-2.
- KANARSKAS, Julius. Sunkiųjų darbų kalėjimas. Švyturys, 2017, gruodžio 9, p. 5–6.
- Kelionė laiku: Kretinga–Bajorai [atvirukų-žaidimo kortelių rinkinys]. [Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka], [2023], 10 vnt.
- NAUJOKAITIENĖ, Birutė. Kretingiškiai leidosi į kelionę laiku: Kretinga–Bajorai. Iš Mūsų Kretinga [interaktyvus], 2023-06-20 [žiūrėta 2023 m. spalio 9 d.]. Prieiga per internetą: <https://musukretinga.lt/kretingiskiai-leidosi-i-kelione-laiku-kretinga-bajorai/>.
- NIKITENKA, Denisas. Išskirtinė Rytprūsių salelė Bajoruose. Iš Vakarų ekspresas [interaktyvus], 2022-10-09 [žiūrėta 2023 m. spalio 9 d.]. Prieiga per internetą: <https://ve.lt/gyvenimas/kultura/isskirtine-rytprusiu-salele-bajoruose>.
- ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Bajorai – savitas Rytprūsių pasienio miestelis. Pajūrio naujienos, 2021, gegužės 11, p. 19.
- ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Bajorų vandens bokštą perims Savivaldybė. Pajūrio naujienos, 2018, liepos 13, p. 3.
