Vilniaus gatvė

Vilniaus gatvė

Nuo Kretingos miesto įkūrimo XVII a. pr. dabartinė Vilniaus gatvė buvo užmiesčio kelias, jungęs miestą ir bernardinų bažnyčią su dvaru, Salantų ir Darbėnų keliais. Kelio pradžioje priešais bažnyčią buvusi nemaža aikštelė, kurioje savo vežimus palikdavo atvykę parapijiečiai. Nuo važiuojamosios dalies ją skyrė medinė statinių tvora, priešais kurią XIX a. stovėjo monumentalus kryžius su koplytėle. Už aikštelės stūksojo aukšta akmenų mūro bernardinų sodo, o toliau palei kelią – šventoriaus tvora.

Kairėje pusėje stovėjo medinis gyvenamasis namas su bažnyčios tarnautojų būstais. Toliau nuo jo pakelėje veikė kapinės, kuriose ir šalia esančiame šventoriuje iki XVIII a. pabaigos laidoti mirę parapijiečiai. Už jų tolyn į šiaurę driekėsi vienuolyno žemė, kuria kelias ėjo dvaro valdų link.

1771 m. žemėlapis liudija, kad pagal pirminį sumanymą dvarą su bažnyčia turėjo jungti plati ir tiesi gatvė. Kliūtimi tapo Dopulties (Dupulties, Pastaunyko) upelio slėnis ir status bei aukštas kairysis krantas, kuriam įveikti teko daryti nemažą lankstą. Nuo bažnyčios upelio link kelias leidosi šlaitu ties dabartiniais namais Vilniaus g. 9 ir 11, kirto platų santakos su Akmena slėnį, o iš jo palei namą Vilniaus g. 17 kilo aukštyn. Pliaupiant lietui ir žiemą šis kelio ruožas tapdavo labai slidus ir pavojingas, todėl, sutarus su vienuolynu, vykstantiems į bažnyčią buvo leidžiama važiuoti per vienuolyno palivarko kiemą ir užtvankos pylimu.

Pasibaigus vienuolyno žemei, kelias toliau kirto prieglaudos valaką, kuris prasidėjo ties dabartine dešinėje pusėje esančių antrųjų senųjų kapinių šiaurine riba. Dar už 110 m buvo įvažiuojama į vaito valaką – Vaitiškes. Šiuo sklypu iki XVIII a. pabaigos vietoje atlyginimo naudojosi Kretingos vaitas – dvaro skiriamas aukščiausią valdžią turėjęs pareigūnas, vadovavęs miesto tarybai ir baudžiamąsias bylas nagrinėjusiam teismui.

Nuo dabartinės Žemaitės alėjos abipus kelio prasidėjo dvaro palivarko žemė. Čia kelias pirmiausia ėjo ganykla, kurią pravažiavus dešinėje pusėje į rytus buvo nutįsęs ilgas akmenų pylimas. Už pylimo toliau kelias kirto dirbamą lauką, už kurio prie upelio stovėjo dvaro sodyba. Ją nuo seno juosė medinė užtvara, sauganti nuo nepageidaujamų svečių ir žvėrių. Vykstant karams su švedais ir Lietuvos magnatų tarpusavio kovoms, kunigaikščių Sapiegų laikais XVII–XVIII a. sodybą saugojo gilus griovys ir aukšta akmenų siena, kurioje kelyje nuo miesto buvo įrengti vartai su pakeliamu tiltu.

Sodybos teritorijoje abipus kelio stovėjo mediniai vienaukščiai ūkiniai pastatai: vakarų pusėje – kluonas ir vandens malūnas, rytų pusėje – ratinė su daržine ir svirnas, už kurių atokiau stūksojo mediniai rūmai. Kelias baigėsi pravažiavus dvaro tvenkinio užtvanką, už kurios nuo jo atsišakojo keliai į Salantus ir Darbėnus.

Valdant Masalskiams akmenų sienos nebeliko. Rytinėje kelio pusėje iškilo tvirta medinė tvora. Vakarų pusėje XVIII a. paskutiniame ketvirtyje, nugriovus kluoną ir senąjį malūną, iškilo mūrinė ratinė su arklide ir mūrinis malūnas. Pats kelias nuo dvaro iki Dopulties upelio buvo ištiesintas ir išlygintas, 1778 m. apsodintas liepų alėja. Tarp sodybos ir vaito valako užveistas vaismedžių sodas, kurį į 16 dalių skaidė liepų alėjos. Tuo pat metu prie tvenkinio, tarp rūmų ir kelio, buvo pasodintas kitas, nedidelis, 16-kos vaismedžių sodas, kurį kirto skroblų alėjos.

Žemaičių vyskupui uždraudus mirusiuosius laidoti bažnytinėse ir kaimų kapinėse, atokiau nuo miesto, už Dopulties upelio, kairėje kelio į dvarą pusėje bernardinai vienuolyno žemėje įrengė parapines kapines, pradėjusias veikti 1796 m. pradžioje. Kapines juosė akmenų pylimas su vartais, abipus kurių kilo dvi akmens mūro koplytėlės su medinėmis, paauksuotomis Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Jono Krikštytojo skulptūromis. Už jų matėsi kapinių centre stovinti medinė koplyčia.

Tarp kapinių ir bernardinų malūno rytinėje kelio pusėje XVIII a. pab.–XX a. pr. buvo pastatyti vienuolyno žemei administruoti skirto palivarko pastatai: tinkuoto mūro darbininkų namas, medinis administracinis pastatas, o arčiausiai tvenkinio – kiaulidė ir skalbykla.

Valdant grafams Zubovams priešais šventorių buvusių panaikintų kapinių teritorijoje 1809 m. iškilo erdvus medinis pradinės mokyklos pastatas. Dvaro sodyboje tarp kelio ir vaismedžių sodo 1816 m. pradėta statyti akmenų mūro tvora, išlikusi iki šių dienų. Apie XIX a. vidurį sodyboje abipus kelio nebeliko medinių pastatų. Vakarinėje kelio pusėje atsirado mūriniai šiltnamiai, o už jų – tinkuoto mūro daržininko namas. Ties kryžkele su Darbėnų keliu lygiagrečiai užtvankai vietoje sudegusio medinio pastato 1838 m. iškilo dviejų aukštų mūrinis ūkvedžio namas. Prie tvenkinio augęs mažasis sodas buvo iškirstas, o jo teritorijoje XIX a. 6–7 dešimtmetyje pastatyti tinkuoto mūro rūmai.

Rusų valdžiai nusavinus vienuolyno ir prieglaudos žemę, joje tarp parapinių kapinių ir dvarui likusio Vaitiškių sklypo XIX a. pirmoje pusėje abipus kelio kūrėsi pirmieji naujakuriai. 1854 m. plane šioje vietoje pažymėti penki privatūs sklypai, kurių vieną, didžiausią, buvo įsigiję grafai Zubovai.

XIX a. keitėsi ir parapinės kapinės. Jose vietoje medinės 1831–1839 m. pastatyta akmeninė koplyčia, kuri apie 1855 m. konsekruota Šv. Jurgio titulu. Pylimo akmenys buvo panaudoti mūrinei tvorai, o abipus vartų vietoje mūrinių ant tvoros pastatytos baublinio tipo medinės koplytėlės. Į šiaurę nuo katalikų buvo atidarytos stačiatikių kapinės, kuriose laidoti mieste ir jo apylinkėse mirę kariškiai, valdžios įstaigų ir dvaro tarnautojai, kolonistai. Nutarus statyti stačiatikių cerkvę, jai valdžios pareigūnai parinko sklypą iš vienuolyno nusavintoje valstybinėje žemėje priešais parapines kapines. Tačiau klebonui Feliksui Rimkevičiui šioje vietoje 1873 m. pašventinus naująsias parapijos kapines ir pradėjus laidoti mirusiuosius, cerkvę buvo nutarta statyti turgavietėje. Tais pačiais 1873 m. stačiatikių kapinės buvo iškeltos prie kelio į Gargždus.

Kretingos dvarui tapus grafo Juozapo Tiškevičiaus rezidencija, kelias buvo rekonstruotas. Iki tol daug nepatogumų kėlė statokas šlaitas, kuriuo iš slėnio buvo kylama miesto link. Norint įvažiuoti didesniu vežimu, tekdavo kinkyti net keturis arklius. Pasakojama, kad pretekstu keliui rekonstruoti tapęs nelaimingas atsitikimas, kai žiemą leidžiantis šlaitu į daubą iš po arklių kanopų išlėkusi sniego gniūžtė išmušė J. Tiškevičiui akį. Po šio įvykio grafas nurodęs čia statyti tiltą.

Vadovaujant matininkui Jonui Šostakui ir karo inžinieriui Kieteliui, 1884 m. buvo nukastas priešais bažnyčią buvęs status kalnas, o skersai Dopulties slėnio supiltas sampilas, kuriam naudotas ne tik gruntas, bet ir jaučių kinkiniais atvilkti didžiuliai rieduliai. Per upelį buvo pastatytas pirmasis mieste akmenų ir plytų mūro arkinis tiltas, tebestovintis ir XXI a. Visas kelias buvęs naujai išgrįstas akmenimis, vietoje išpuvusių liepų pasodintos naujos, o palei rytinį kelkraštį įrengtas pirmasis mieste šaligatvis, vedęs nuo bernardinų bažnyčios iki dvaro parko. Šaligatviui prižiūrėti grafas paskyrė sargą, kuris ne tik jį šlavė, bet ir sekė, kad juo nebūtų jodinėjama ar važinėjama vežimais.

J. Tiškevičius šalia kelio esančioje sodo dalyje 1878–1880 m. įrengė geometrinį (prancūziško stiliaus) parką, į kurį nuo šaligatvio buvo galima įeiti pro akmens mūro tvoroje įrengtus vartelius. Prie vartelių gatvės pusėje kabojo iškaba, skelbianti, kad parke gali lankytis kiekvienas, tačiau draudžiama vestis šunis ir skinti gėles. Norintiesiems plačiau sužinoti apie parką buvo patariama pasikviesti sodininką. Tarp šios akmenų tvoros ir Vaitiškių sklypo esanti sodo dalis nuo gatvės grafo nurodymu buvo atitverta dvaro plytinėje degtų raudonų plytų tvora.

Prie dvaro rūmų apie 1880 m. buvo pristatyta stiklinė oranžerija, kurią iš tolo matydavo gatve atvykstantieji nuo miesto. Vandens malūnas buvo rekonstruotas – ant jo pristatytas fachverkinis raudonų plytų antstatas, o viduje 1883 m. įrengta pirmoji Lietuvoje elektrinė, varoma vandens turbinos ir garo variklio. Nuo elektrinės iki oranžerijos palei kelią buvo pastatyti žaliai dažyti pirmieji penki mediniai stulpai su elektros laidais.

Kretingos paveldėtojas Aleksandras Tiškevičius šalia naujųjų parapinių įrengė dvaro kapines. Jose 1893 m. pagal švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą pastatytos koplyčios kriptoje buvo laidojami Tiškevičių šeimos nariai, o aplinkui – dvaro tarnautojai.

Iš pradžių abejas kapines nuo gatvės skyrė akmenų pylimas, o 1913 m. pagal Sankt Peterburgo architekto Juzefo Padlevskio projektą buvo pastatyta istorizmo architektūros tvora su dvejais vartais: neogotikinė tvora ženklino dvaro, o neomarienistinė – parapines kapines. Raudonų plytų kapinių tvora dengta dvišlaičiu stogu, likusi dalis – skaldytų akmenų mūro. Tvoros ilgis su vartais palei gatvę – 110 m. Vartų viršuje – trijų pakopų laiptuotas betono antstatas su banguotais stogeliais. Viduryje – masyvūs dviejų varčių keturkampių rąstų ažūriniai vartai. Kapinių tvora su vartais 1997 m. įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių registrą, o 2005 m. paskelbti valstybės saugomais kultūros paveldo objektais. Vartai buvo atnaujinti 2010–2011 m. Kraštiečio Romualdo Beniušio ir Kretingos muziejaus muziejininkės Jolantos Klietkutės iniciatyva 2022 m. Kretingos senųjų kapinių vartai įrašyti į Lietuvos išskirtinių pasiekimų knygą (anksčiau –Lietuvos rekordų knyga) kaip aukščiausi Lietuvoje (9,9 m aukščio ir 4,4 m pločio).

XIX a. pabaigos bernardinų bažnyčios dokumentuose rekonstruotas kelias pradėtas vadinti Darbėnų gatve. Šį vardą gavo todėl, kad ja buvo išvažiuojama į pagrindinį tuo metu Darbėnų kelią, kuris toliau vedė Liepojos uosto ir geležinkelio stoties link. Gatvės pradžioje priešais bažnyčią esanti aikštelė XX a. pradžioje buvo paversta skvereliu, kurio centre iškilo neogotikinė raudonų plytų mūro koplytėlė. Kitapus gatvės, tarp bažnyčios tarnautojų namo ir pradinės mokyklos, nebenaudojamų senųjų kapinių pakraštyje, buvo pastatyti mediniai parapijos namai, kuriuose veikė lietuvių katalikų Blaivybės draugijos arbatinė. Tarp šio pastato ir mokyklos stūksojo apie 10 m aukščio dviejų kryžmų karavyko kryžius, pastatytas 1886 m. po dizenterijos epidemijos.

Apie 1928–1930 m. Darbėnų gatvė buvo sujungta su Vienuolyno (Siaurąja) gatve, ėjusia nuo Turgaus aikštės iki J. K. Chodkevičiaus gatvės, ir pavadinta lenkų legionierių užgrobtos istorinės Lietuvos sostinės Vilniaus vardu. Tokiu būdu tarpukariu gatvė pailgėjo, o bendras jos ilgis nuo turgavietės iki tilto prie dvaro sodybos sudarė 1,34 km.

Tarp turgavietės ir bažnyčios abipus gatvės vienas šalia kito stovėjo daugiausia vienaukščiai mediniai namai, priklausę žydų tautybės miestiečiams. Ties buvusių Vienuolyno (Siaurosios) ir Darbėnų gatvių riba, vakarų pusėje, nuo XVII a. stūksojo tinkuoto mūro prieglauda. Už jos, kitapus link Akmenos einančios gatvelės, stovėjusį bažnyčios tarnautojų namą vienuolynas nuomojo, o 1937 m. su sklypu pardavė Lietuvos banko skyriui, 1938–1939 m. čia pastačiusiam architekto Mykolo Songailos projektuotus banko rūmus. Apie 1935 m. vietoje medinių iškilo tinkuoto mūro parapijos namai. Tarp jų ir mokyklos stovėjęs karavyko kryžius dar XX a. pradžioje buvo perkeltas į kitapus gatvės esantį skverelį ir pastatytas pietinėje jo dalyje priešais miestą.

Žemę tarp mokyklos ir senųjų parapinių kapinių vienuolynas tarpukariu pardavinėjo. Sklypus namų statybai čia įsigyti galėjo ne bet kas, o tik katalikiškų organizacijų nariai, uolūs parapijiečiai. Tarp jų buvo Kretingos vartotojų bendrovės vedėjas, labdaringos Šv. Vincento Pauliečio draugijos narys Juozas Pabrėža, pasistatęs didelį mūrinį namą, taip pat lietuvių katalikių Moterų draugijos skyriaus steigėja Ona Monstvilaitė-Žuolienė, kuri priešais senąsias parapijos kapines pasistatė tinkuoto mūro namą ir 1926 m. atidarė jame vieną pirmųjų tarpukario Kretingoje vaikų darželį.

Rytinėje gatvės pusėje Dopulties upelio slėnyje vienuoliai įrengė lurdą. Šalia jo, nugriautoje palivarko sodyboje, 1933–1934 m. Lietuvos pranciškonų brolijos provincijolo, šviesuolio tėvo Augustino Dirvelės rūpesčiu pastatyti Šv. Antano rūmai (žmonių paprastai vadinami Šv. Antano nameliu)  – prieglauda senatvės sulaukusiems pranciškonų rėmėjams, sugrįžusiems išeiviams ir Lietuvos pasauliečiams pranciškonams. Iš JAV į tėvoniją buvo grįžę tik 5 lietuviai. Vėliau pastate prisiglaudė 10 senelių iš Lietuvos, kuriuos prižiūrėjo pranciškonų vienuolės. Tuomet tai buvo moderniausia senelių prieglauda Lietuvoje, – su kokybiška šildymo sistema, voniomis, 60 gyvenamųjų kambarių, koplytėle. Šio pastato pusrūsiuose inžinierius Rapolas Žigas įrengė salę kino teatrui ir susirinkimams, žaisti biliardą. Rūmuose buvo įsikūrusi ir pranciškonų spaustuvė, knygų rišykla, vėliau atidarytas Pranciškonų gimnazijos mergaičių bendrabutis-pensionas.

1932 m. buvo nutiesta nauja Jurgio Pabrėžos gatvė, einanti nuo Vilniaus gatvės lurdo link ir netoli jo pastatytos Pranciškonų gimnazijos.

Už naujųjų parapijos kapinių buvusiame prieglaudos sklype, kuris tarpukariu atiteko prieglaudą perėmusiam vienuolynui, pranciškonai 1937 m. suprojektavo Savanorių gatvę, kurioje pardavinėjo žemės sklypus kotedžų statybai. Priešais šią gatvę, kairėje Vilniaus gatvės pusėje, stovėjo keletas medinių namų. Ilgame, palei gatvę nutįsusiame name veikė Kretingos apylinkės teismas, taip pat išvažiuojamąsias sesijas rengė sudėtingas civilines, baudžiamąsias ir politines bylas nagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas.

Tarp teismo pastato ir senųjų parapijos kapinių stovėjusiame mediniame name savo verslą pradėjo baldininkas Aleksandras Salys su žmona, siuvimo įmonės įkūrėja Petronėle, kurie prieš karą pasistatė naujas baldų dirbtuves su siuvykla Savanorių gatvėje.

Vaitiškes per Lietuvos žemės reformą valstybė iš grafo A. Tiškevičiaus nusavino ir perdavė Kretingos apskrities savivaldybei, kuri nutarė prie gatvės šalia dvaro parko pastatyti gimnaziją. Vyriausybei nedavus leidimo Kretingoje steigti valdinės gimnazijos, apskrities ir miesto savivaldybių lėšomis čia 1937–1939 m. buvo pastatyta šešiametė valdinė pradžios mokykla Nr. 1. Pastatas buvo dviejų aukštų, tinkuoto mūro, moderniai įrengtas, su erdviomis klasėmis ir 500 vietų aktų sale. Aktų salė netrukus tapo pagrindine miesto visuomeninių organizacijų suvažiavimų, konferencijų ir kultūrinių renginių vieta. Mokyklai persikėlus į naują pastatą, gatvės pradžioje stovėjusį senąjį pastatą nutarta atiduoti Kretingos kultūros klubui.

Lietuvai praradus Klaipėdos kraštą, tarp dvaro parko ir Vaitiškių buvo suprojektuotas miestą aplenkiantis valstybinio kelio Kartena–Šventoji ruožas. Kretingiškių pastangomis ši kelio dalis 1939 m. buvo išgrįsta tašytų akmenų grindiniu, apsodinta medžiais ir pavadinta Šaulių alėja (šalia jos stovėjo šaulių namai, veikė šaulių stadionas). Tokiu būdu apvažiavimas buvo sujungtas su Vilniaus gatve.

1940 m., kraštą okupavus Sovietų sąjungai, Šv. Antano rūmai buvo nacionalizuoti ir paversti NKVD pasienio kariuomenės brigados štabu bei kalėjimu, nuo gatvės atitvertu aukšta aklina lentų tvora su spygliuota viela. Pirmame aukšte raudonarmiečiai įrengė slaptą areštinę, kankinimų vietas ir kameras. Mirties kamerose daugiausiai buvo kalinami kovotojai už Lietuvos laisvę: šauliai, buvę karininkai, labiau išsilavinę žmonės. Nuo 1941 m., išviję sovietus, Šv. Antano rūmuose šeimininkavo hitlerinės Vokietijos kariai, vykdę egzekucijas savo ideologiniams priešams, taip pat iš Skuodo, Mosėdžio atvežtiems žydams. Šv. Antano namelyje sovietų ir nacių galėjo būti kalinama per 300 įvairių tautybių žmonių, kurie mirdavo egzekucijos vietoje arba būdavo išvežami į kitus kalėjimus. Tarybiniais laikais raudonarmiečių vykdyti nusikaltimai nuo visuomenės buvo slepiami. Apie juos daugiau sužinota šalies Nepriklausomybės laikotarpiu. 1989 m. remontuojant rūmus jų požemiuose buvo aptiktos užmaskuotos kankinimo kameros su gausybe kalinių asmeninių įrašų. Nuo 2019 m. po istorinius Šv. Antano rūmų rūsius organizuojamos viešos ekskursijos. Karo metais ir sovietmečiu rūmuose veikė Kretingos apskrities ir rajono administracija. Pastatą grąžinus pranciškonams, jame buvo atidaryta Šv. Antano kolegija, pirmoji Kretingoje aukštoji mokykla – Šv. Antano religijos studijų institutas, o vėliau veikė Pranciškonų gimnazijos klasės.

Per 1941 m. birželio 26 d. gaisrą sudegė abipus Vilniaus gatvės tarp aikštės ir bažnyčios stovėję namai (išliko tik vartotojų bendrovės kepyklos pastatas), prieglauda, senoji mokykla, dalis namų priešais Šv. Antano rūmus, nudegė bažnyčios bokštas. Naujoji prieglauda buvo atidaryta parapijos namuose, todėl nuo to laiko šį pastatą imta vadinti špitole (prieglauda, ligonine). Po karo jame veikė Kretingos kultūros namai, biblioteka. Atgimimo pradžioje pastatą grąžinus katalikų bendruomenei, pagal architekto Edmundo Giedrimo projektą jis renovuotas, pristatytas antras aukštas su mansarda.

1949 m. Savanorių gatvės pradžioje šalia naujųjų parapijos kapinių atidaryta septynmetė rusų mokykla. Jai pastatyti buvo panaudoti į tremtį išvežtų apylinkės ūkininkų nugriautų namų sienojai ir kita statybinė medžiaga. Mokyklą uždarius, jos vietoje iškilo mūriniai trijų aukštų Lietuvos komunistų partijos Kretingos rajono komiteto rūmai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šiame pastate buvo įsikūrusi viešoji biblioteka, knygynas, miesto seniūnija, švietimo ir kultūros skyriai. Priešingoje gatvės pusėje sovietmečiu pastatytas valdžios nomenklatūrai skirtas daugiabutis mūrinis gyvenamasis namas, kretingiškių pavadintas Kremline.

Prie Kretingos pradinės mokyklos po karo buvo pristatytas priestatas, o 1971 m. ji tapo 2-ąja aštuonmete mokykla. Įgyvendinant privalomo vidurinio mokslo įstatymą, prie mokyklos pastato buvo pristatytas naujas mokomasis korpusas su sporto sale, o 1976 m. įstaiga reorganizuota į 2-ąją vidurinę mokyklą. 1995 m. jai suteiktas miškininko Marijono Daujoto vardas. 2012 m. mokykla reorganizuota į Kretingos Marijono Daujoto pagrindinę mokyklą, o 2018 m. – pertvarkyta į progimnaziją.

Už mokyklos kairėje kelio pusėje buvusioje dvaro daržų ir šiltnamių žemėje sovietmečiu iškilo daugiaaukščiai daugiabučiai gyvenamieji namai, o dešinėje pusėje – pora daugiaaukščių Kretingos žemės ūkio technikumo bendrabučių, urbanizavusių dvaro parką ir jo prieigas, uždengusių dvaro rūmų panoramą.

Senosios ir naujosios parapinės kapinės, pokariu paverstos civilinėmis kapinėmis, XX a. 7 deš. viduryje buvo uždarytos. Komunistinės ateities kūrėjai planavo jas panaikinti ir įrengti parką, o grafų Tiškevičių koplyčią, pristačius prie jos priestatą, paversti civilinės metrikacijos įstaiga – santuokų rūmais. Atėjus Atgimimui, kapinėse vėl buvo leista laidoti mirusiuosius, atstatyta karo pabaigoje vokiečių artilerijos apgriauta Šv. Jurgio koplyčia. Priešais ją 1988 m. lapkričio 1 d. buvo atidengtas vienas pirmųjų Lietuvoje Atgimimo monumentų: architekto Edmundo Giedrimo sukurtas paminklas pokario lietuvių tautos kančioms atminti. Vietoje sovietmečiu nugriautų abipus vartų stovėjusių koplytėlių buvo pastatytos dvi tautodailininko Raimundo Puškoriaus sukurtos skulptūros: 1990 m.  – šv. Jurgio skulptūra, o 2004 m. – pietos skulptūra, skirta atminti už Lietuvos laisvę 1991 m. sausio 13 d. prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusiems kovotojams.

Senąjį „brukį“ (akmenų grindinį), kuriuo nuo XVIII–XIX a. buvusi išgrįsta važiuojamoji gatvės dalis, pakeitė asfaltas, o šaligatviai buvo iškloti betoninėmis plytelėmis. Laikui bėgant išpuvo ir išretėjo abipus kelio augusios liepos, kurių po paskutinės rekonstrukcijos visai nebeliko.

Atstatant karo metais nukentėjusį miestą, Vilniaus gatvė neteko tarp senosios turgavietės ir J. K. Chodkevičiaus gatvės tarpukariu turėto ruožo, kuris tapo praplėstos Rotušės aikštės dalimi. Tačiau nutiesus prieškariu projektuotą Palangos link vedantį Žemaitės (buv. Šaulių) alėjos ruožą, eismo intensyvumu anksčiau nepasižymėjusi gatvė virto judria magistrale, pagrindiniu keliu, vedančiu į miesto centrą.

1993 m., švenčiant Kretingos vardo pirmojo paminėjimo 740 metų sukaktį, skverelyje priešais bažnyčią pastatytas bronzinis paminklas pirmajam žemaičių botanikui ir liaudies gydytojui, pranciškonui broliui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai. Paminklo autoriai – skulptorius Algirdas Bosas ir architektas Saulius Manomaitis, kuris suprojektavo ir skverą, kuriame stovi paminklas. Jis nulietas Talino kombinate „Ars monumentas“. Atvežtą bronzinį liejinį skulptorius A. Bosas apdirbinėjo, šlifavo, poliravo. Paminklo aukštis – 4,1 m aukščio. Bronzinės vienuolio J. A. Pabrėžos, rankose laikančio augalus, figūros aukštis – 2 m. Paminklas pastatytas rajono valdžios ir visuomenės rūpesčiu.

2018 m., švenčiant Kretingos Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios 400 metų jubiliejų, Vilniaus gatvės ir Žemaitės alėjos sankryžoje buvo pastatytas matinio stiklo šviečiantis kryžius. Autorius – telšiškis architektas Algirdas Žebrauskas.

2018 m. Kretingoje, prie tako į Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią, J. Pabrėžos skverelyje, pastatytas antrasis Lietuvoje taktilinis žemėlapis. Tai iš akmens ir bronzos sukurta skulptūra, mažosios architektūros statinys, vaizduojantis Kretingos miesto schemą, dvaro sodybą, pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios statinių kompleksą bei Rotušės aikštę kartu su Vilniaus gatvės, Akmenos upės ir J. Pabrėžos gatvės šlaite esančio lurdo teritorija. Šalia žemėlapyje vaizduojamų objektų pateikiami ir pastatų paaiškinimai Brailio raštu, kurio iškilumai plokštėje yra sukniedyti, o lietuviškas tekstas – išgraviruotas. Taktilinis žemėlapis pratęsė formuojamą menišką Kretingos miesto centrinės dalies vaizdą, taip pat padeda regos negalią turintiems žmonėms pajusti miesto istorinių statinių ansamblį, lankytinų objektų architektūrą. Žemėlapis lengvai pritaikomas Kretingos miesto turizmo informacijos infrastruktūrai, edukaciniams, pažintiniams tikslams, tinkantis ir vaikams išsamiau susipažinti su svarbiausių miesto kultūros paveldo objektų architektūra bei istorija. Žemėlapio autorius – skulptorius Mantas Petreikis.

2021 m. baigta dvejus metus trukusi Vilniaus gatvės rekonstrukcija. Sutvarkyta 0,922 kilometro važiuojamosios gatvės dangos nuo Birutės gatvės iki Žemaitės alėjos žiedo ir 0,358 kilometro nuo Žemaitės alėjos žiedo iki Kretingos muziejaus. Įrengtos dvi žiedinės sankryžos J. K. Chodkevičiaus ir Vilniaus gatvės sankryžoje bei Birutės, Mėguvos ir Rotušės aikštės sankirtoje, lietaus nuotekų tinklai, naujas gatvės apšvietimas, ant atramų panaudojus LED šviestuvus, šaligatviai su neregių ir silpnaregių vedimo juostomis iš betoninių trinkelių dangos, klinkerio grindinio dviračių takai. Atsirado ir naujų mažosios architektūros elementų – autobusų stotelės paviljonas, stovų dviračiams, informacinių stendų ir rodyklių, geriamojo vandens stotelė, suolų su atramomis, šiukšliadėžių. Rekonstrukcijai išleista 4 mln. 138 tūkst. Eur, iš kurių 3,4 mln. Eur skyrė Lietuvos automobilių kelių direkcija, 737 tūkst. Eur – Kretingos rajono savivaldybė.

Renovuojant Vilniaus gatvę buvo pašalintos medžio skulptūros, puošusios kabančias saleles viršum lurdo ir priešais bažnyčią. Skulptūrų autoriai: medžio meistrai Steponas Žiubrys, Antanas Buivydas, Pranas Zapalis, Feliksas Lukauskas ir Raimundas Puškorius. Nuimtos skulptūros nugabentos į tautodailininko Raimundo Puškoriaus dirbtuves atkurti. Vilniaus gatvės dekoravimui pasirinktas modernesnis stilius su metalo, bronzos, stiklo elementais.

2020 m. visuomenei buvo pristatyti Vilniaus gatvės rekonstrukcijos metu atkasti XVII–XVIII a. Kretingos miesto fragmentai. Archeologai taip pat atkasė senosios vienuolyno tvoros fragmentą, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios grindinį, XIX a. medinių statinių pamatus, kartu  iliustruojančius visą senojo miesto infrastruktūrą. Aptikta per 1000 įvairių radinių, iš kurių apie 200 – muziejinės vertybės.

Parengė Rita Vaitkienė, 2023

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Archeologai atrado XVII amžiaus Kretingą – šiandien radinius pristatė visuomenei. Iš Svyturiolaikrastis.lt [interaktyvus]. 2020, rugsėjo 10 [žiūrėta 2022 m. spalio 24 d.]. Prieiga per internetą:  <https://www.svyturiolaikrastis.lt/2020/09/10/archeologai-atrado-xvii-amziaus-kretinga-siandien-radinius-pristate-visuomenei/>.
2. Istorija. Iš Kretingos Marijono Daujoto progimnazija [interaktyvus]. [2021], [žiūrėta 2023 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: <https://www.daujotoprogimnazija.lt/pradzia/progimnazijos-istorija/>.
3. KANARSKAS, Julius. Kretinga. Vilniaus gatvė. Nuo užmiesčio kelio iki magistralinės miesto gatvės. Pajūrio naujienos, 2022, vasario 18, priedas „Mūsų žmonės“, p. 12–13.
4. KLIETKUTĖ, Jolanta. Neperskaityta knyga – paminklas J. A. Pabrėžai.  Švyturys, 2022, sausio 15, p. 6, 16.
5. Kretingos kapinių vartus pripažino išskirtiniais. „P. n.“ informacija.  Pajūrio naujienos, 2022, spalio 7, p. 5.
6. Kretingos Rotušės aikštę papuošė taktilinis žemėlapis. Iš Atvira Klaipėda [interaktyvus]. 2020-05-27, [žiūrėta 2023-05-02]. Prieiga per internetą: <https://www.atviraklaipeda.lt/2020/05/27/kretingos-rotuses-aikste-papuose-taktilinis-zemelapis/>.
7. NIKITENKA, Denisas. Kai kankinių sienos prabyla… Vakarų ekspresas, 2023, balandžio 21, priedas „(Ne)pažinta Vakarų Lietuva“, p. 10–11.
8. PUIŠIENĖ, Audronė. Pagrindinė Kretingos miesto arterija pulsuoja nauju ritmu. Pajūrio naujienos, 2021, gruodžio 21, p. 23.
9. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Mano atkasę vienuolyno špitolės pamatus. Pajūrio naujienos, 2022, rugsėjo 13, p. 4
10. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Miesto veidas – be medinių skulptūrų. Pajūrio naujienos, 2023, kovo 24, p. 1, 3.
11. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Pastatė kryžių ir kubus, bet pamiršo prižiūrėti. Pajūrio naujienos, 2023, sausio 24, p. 1–2.
12. Vilniaus gatvės Kretingoje rekonstrukcija – jau šiemet. Iš Kretingos rajono savivaldybė [interaktyvus]. Atnaujinta 2019-05-14, [žiūrėta 2022 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: <https://www2.kretinga.lt/node/11944>.