Atnaujinta 2023-10-05
Vienuolyno sodo (Sodo, Rytų, Aušros) gatvė (išnykusi gatvė)
Vienuolyno sodo gatvė – tarp Vytauto ir J. K. Chodkevičius gatvių Rotušės aikštės rytiniu pakraščiu naujosios viešosios bibliotekos link vedančio pėsčiųjų tako vietoje – nuo XVII a. pradžios iki XX a. vidurio buvo viena seniausių ir trumpiausių Kretingos miesto gatvių. Per 350 metų savo istoriją ji buvo vadinama Vienuolyno sodo, Sodo, Rytų gatve, o tarpukariu – pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ garbei pavadinta Aušros vardu. Šią gatvę mena tik archyviniai miesto planai ir dokumentai.
1609 m. Kretingos kaimo žemėje pradėjus statyti Karolštato miestą, nuo miesto širdimi tapusios Turgaus aikštės (dab. Rotušės aikštė) šiaurės rytinio kampo šiaurės kryptimi bernardinų vienuolyno sodo link buvo nutiesta apie 130 m ilgio gatvė. Ji atskyrė Rotušės aikštės skvero vietoje buvusį pagrindinį miesto kvartalą nuo rytų pusėje projektuojamo Vienuolyno tvenkinio (dabar – V. Nagevičiaus) gatvės kvartalo.
XVII a. pradžioje pastatyto miesto struktūra atsispindi Kretingos dvaro matininko Pranciškaus Jodkos parengtame Karolštato arba Kretingos plane, kuris saugomas Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio valdymo laikais 1771 m. sudarytame Kretingos grafystės inventoriuje. Planas liudija, kad gatvė ėjo lygiagrečiai reprezentacinei Bažnyčios gatvei, nutiestai minėto kvartalo vakariniu pakraščiu nuo aikštės šiaurės vakarinio kampo iki priešais bernardinų bažnyčią esančio skverelio.
Gatvės dešinėje pusėje buvo suprojektuoti 6 vienodo dydžio sklypai, atsukti į ją vienu galu. Kairės pusės pradžioje buvo Turgaus aikštei priklausanti posesija, o tarp jos ir vienuolyno sodo – dar 3 galu atsukti šios gatvės sklypai, kurie kitu galu vakaruose jungėsi su Bažnyčios gatvės posesijomis.
Grafystės inventoriuje esantis miesto aprašymas liudija, kad gatvelė buvo vadinama Vienuolyno gatve (lenk. Ulica od sadu klasztornego). Šį vardą ji gavo todėl, kad šiauriniu galu rėmėsi į vienuolyno sodybą juosiančią aukštą ir akliną akmenų mūro tvorą, už kurios augo bernardinų sodas, buvo įrengti daržai, o vietoje, kur stovi dabartinė miesto naujoji biblioteka, buvo didelis ūkinis pastatas.
XVII a. antroje pusėje ar XVIII a. pirmoje pusėje palei tvorą susiformavo nauja gatvelė, vedusi iš rytinės miesto dalies bernardinų bažnyčios link. Ši gatvelė vėliau buvo pavadinta Didžiąja sodo (dabar – J. K. Chodkevičiaus) gatve, o ja dažniausiai naudotasi vykstant į bažnyčią turgaus ir mugių dienomis, siekiant aplenkti sausakimšą Turgaus aikštę ir jos prieigas.
Atsiradus Didžiajai sodo gatvei, Vienuolyno sodo gatvelė tapo pagrindine jos jungtimi su turgaviete. Pietiniu galu Vienuolyno sodo gatvė turgavietės kampe jungėsi su magistraline Kartenos (dabar – Vytauto) gatve, kuria ėjo pagrindinis prekybos traktas iš Šiaurės Žemaitijos į Kretingą ir Klaipėdą.
1771 m. sudarytas miesto piliečių sąrašas liudija, kad Vienuolyno sodo gatvėje iš dvaro išsinuomotoje žemėje ir namuose tuo metu gyveno: Pranciškus Arlauskas, Juozapas Budrevičius, Teresė Čepukauskienė, Mykolas Judeikis, Barbora Kirmantavičienė, Izidorius Klibevičius, Jokūbas Pocevičius, Melchioras Puškorevičius, Pranciškus Puškorevičius, Jokūbas Stankevičius, Kazimieras Šaulinskis, Pranciškus Špučys ir Kazimieras Žvinklevičius su šeimomis. Už posesiją bei miesto daržų, ganyklų ir kluonų žemėje valdomus sklypus dvarui jie mokėjo činšą, o vertęsi prekyba pilstomais svaigalais – gėralų mokestį. Visi gyventojai buvo katalikai, lankę bernardinų bažnyčią. Sklypų nuomininkai (šeimų galvos) naudojosi miesto piliečių teisėmis, kasmet dalyvavo magistrato rinkimuose, galėjo būti patys išrinkti miesto tarybos nariais.
Gatvė ir įvažiavimai į kiemus buvo išgrįsti akmenimis. XVII–XVIII a. visi gyvenamieji namai stovėjo viename iš posesijos (namų valdos) kampų prie gatvės, į ją atsukti siauruoju fasadu. Jie buvo mediniai, vieno aukšto, stačiakampio plano, 1–2 kambarių, su kamaromis, virtuvėmis, šiaudiniais stogais, be kaminų. Kambarių aslos buvo plūkto molio, o patalpas šildė puodyninių, rečiau – plokščiųjų, koklių krosnys. Kieme stovėjo mediniai ūkiniai pastatai, o už jų buvo iškastos ūkinės duobės atliekoms pilti bei įrengti daržai. Patogesniam privažiavimui prie daržų ir ūkinių pastatų, palei posesijų rytinį kraštą buvo nutiesta siaura gatvelė (dabar – Trumpoji gatvė), kuri pietuose jungėsi su Kartenos (Vytauto), o šiaurėje – su Didžiąja sodo (J. K. Chodkevičiaus) gatve. Nuo jos į rytus atsišakojo Vienuolyno tvenkinio (V. Nagevičiaus) gatvė.
Carinės Rusijos laikais gatvės vardas buvo sutrumpintas – ją pradėta vadinti tiesiog Sodo gatve (rus. Садовая улица).
Gatvėje stovėję namai ne kartą kentėjo nuo miestą siaubusių gaisrų, kuriuos sukeldavo piktybiški padegėjai arba neatsargus miestiečių elgesys su ugnimi. Labiausiai Kretinga nukentėjo nuo 1788, 1854 ir 1888 metais praūžusių gaisrų, sunaikinusių visus senamiestyje stovėjusius medinius pastatus.
Atstatant miestą po gaisrų, nauji namai posesijose XIX a. buvo statomi jau ne galu į gatvę, o lygiagrečiai jai, t. y. gatvės link atsukant ilgąjį (šoninį) pastato fasadą. Dvaro savininkai skatino miestiečius statytis mūrinius gyvenamuosius namus, tačiau mūrinė statyba buvusi brangi, o medinis namas reikalavo mažiau kuro ir buvo jaukesnis gyventi. Tik po 1888 m. gaisro Sodo gatvės pradžioje, kampe su Kartenos (Vytauto) gatve buvo pastatytas pirmasis mūrinis namas.
Nuo XIX a. pradžios ėmus į miesto centrą keltis pirkliams ir amatininkams žydams, Sodų gatvėje pasirodė pirmosios žydų šeimos, išsinuomojusios iš dvaro savininkų arčiau turgavietės buvusius namų valdų sklypus su trobesiais. Iš gatvėje buvusių devynių namų valdų XIX a. antroje pusėje žydų bendruomenė valdė jau šešias su puse posesijos. 1879 m. čia gyveno ir činšą grafui Juozapui Tiškevičiui mokėjo žydai: Frolas Jamas, Vulfas Tubianskis, Frolas Teplicas, Feivelis Zusmanovičius, Tevelis Leibzonas, Pesia Leibzon ir Chaja Dribin. 1889 m. sąraše neberandama Tevelio Leibzono, kuris greičiausiai mirė, o jo išsinuomotoje posesijoje šeimininkavo Roza Reigė Leibzon (tikėtina – velionio našlė). Gatvėje gyveno velionio sūnus Chackelis Leibzonas, valdęs pusę Leibo Zimano išsinuomotos posesijos, ir duktė Pesia Leibzon. Iš Frolo Teplico posesiją nuomai buvo perėmęs brolis Markus Teplicas. Be jų, dar minimas Michelis Dribinas, valdęs pusę posesijos.
XIX a. pabaigoje mieste ėmė kurtis pirmieji lietuvių kilmės verslininkai katalikai. Apie 1896 m. Sodo gatvėje atsidarė pirmoji Kretingoje lietuviška (katalikiška) parduotuvė, įsteigta grafo Aleksandro Tiškevičiaus lėšomis. Joje prekiavo ir viešbutį laikė katalikas krautuvininkas, pirmojo lietuviško vaidinimo Palangoje dalyvis, rusų valdžios draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas Edvardas Empacheris. Rusų žandarai su policijos uriadniku ne kartą kratė jo namus, ieškodami uždraustų lietuviškų knygų ir laikraščių lotyniškais rašmenimis.
1908 m. gatvėje apsigyveno iš Kartenos valsčiaus Pakutuvėnų kaimo kilęs fotografas Ignas Stropus, atidaręs čia pirmąją Kretingoje ir pajūrio krašte lietuvišką meninės fotografijos ateljė „Birutė“. Joje iki 1915 m. jis darė portretines ir grupines kretingiškių, Kretingos apylinkių gyventojų, valdinių carinės Rusijos įstaigų tarnautojų bei pasienio sargybos įgulos karių bei jų šeimų narių nuotraukas.
XX a. pradžioje į Sodo gatvę atsikėlė ir naują namą pasistatė pirmasis rusas – ortodoksų šventikas Nikolajus Vedenskis. Jis nuo 1889 m. vadovavo Kretingos šv. kunigaikščio Vladimiro stačiatikių cerkvei, 1905 m. stačiatikių kapinėse išmūrijo bizantiško stiliaus Šv. Eleuterijaus koplyčią, kurios rūsyje ir pats palaidotas.
Kaizerinės okupacijos pradžioje miesto centre sukeltas gaisras Sodo gatvės namų ir ūkinių pastatų nepasiekė. Vokiečių karinė administracija, suteikdama miesto gatvėms vokiškus vardus, Sodo gatvę pavadino Morgenštrase (vok. Morgenstrasse). Šiuo vardu gatvė vadinta iki 1920 m.
Kuriantis lietuviškai savivaldai, miesto gatvės buvo pervadinamos lietuviškais vardais. Morgenštrasė, išvertus pažodžiui iš vokiečių kalbos pavadinimą, tapo Rytų gatve. Tačiau šiuo vardu ji vadinta neilgai. Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo 10-ąsias ir Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, miesto valdybos nutarimu 1928–1930 m. daugeliui miesto gatvių buvo suteikti patriotiniai, su garbinga Lietuvos praeitimi ir istorinėmis asmenybėmis susiję vardai. Rytų gatvė gavo Aušros vardą. Tokiu būdu Kretingoje buvo įamžintas pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“, kurio skelbiamos idėjos sužadino tautinį lietuvių sąmoningumą ir turėjo lemiamos reikšmės lietuvių tautiniam atgimimui.
Dauguma Aušros gatvėje tarpukariu stovėjusių namų buvo mediniai, vienaukščiai, stačiakampio plano, pastatyti lygiagrečiai gatvei, dvišlaičiais stogais, dalis – su mezoninais. Įgyvendinant Lietuvos žemės reformą, namų savininkai 1925 m. tapo nepriklausomi nuo dvaro, gavo teisę išsipirkti namų valdos sklypą ir nebemokėti činšo.
Teritorijoje žvelgiant nuo turgavietės į Aušros gatvės pradžią, kairėje jos pusėje, Turgaus (Viešosios) aikštės kampe stovėjo turgavietės šiauriniam kvartalui priklausęs masyvus, medinis, vienaukštis, dvigalis namas su dvišlaičiu skiedromis dengtu stogu ir plačiu mezoninu. Tarpukariu jame veikė kolonialinių prekių ir pieno produktų parduotuvė „Progres“, Mačiulskio restoranas ir dar viena smulki krautuvė. Už jo kairėje Aušros gatvės pusėje buvo šio namo savininkui priklausanti posesija, kuri šiaurėje rėmėsi į Skersąją gatvę. Dešinėje pusėje, Aušros ir Vytauto gatvių kampe esanti posesija dar XIX a. viduryje buvo padalinta pusiau, o jos rytinėje dalyje suformuota namų valda priklausė Kartenos (Vytauto) gatvei.
Tarpukariu Vytauto gatvei buvo priskirta ir vakarinė posesijos dalis, kurioje tuometinių Sodo ir Kartenos gatvių kampe 1888 m. iškilo mūrinis namas (dabar – Vytauto g. 1). Jis buvo neogotikinis, vienaukštis, stačiakampio plano, tinkuoto mūro sienomis, su raudonų plytų mūro ertikiu ir dvišlaičiu stogu, trumpuoju fasadu atsuktas į Sodo, o ilguoju – Kartenos gatvės link. Apie 1910–1912 m. Kartenos (Vytauto) gatvės pusėje prie šoninio namo fasado buvo pristatytas masyvus, virš stogo iškilęs mezoninas su dviejų aukštų trikampiu raudonų plytų mūro frontonu bei balkonu. Pastatas ryškiai išsiskyrė iš kitų centre stovėjusių mūrinių namų: jo kampe buvo įrengtas pagrindinis įėjimas, virš kurio kilo mūrinis atikas su arkiniu švieslangiu, o ertikį puošė dekoruoti figūriniai karnizai ir tinkuotos nišos. Pastate iki 1915 m. veikė žydų kilmės verslininko S. Livšico vaistų ir medicinos reikmenų parduotuvė. Tarpukariu jis priklausė žydų verslininkui Jakovui Rabinovičiui (Jokūbui Rabinavičiui), kuris name įsirengė optikos prekių parduotuvę, o kitą dalį patalpų išnuomojo. Pastate 1930–1932 m. veikė Stasio Bavarskio įkurtas „Vairo“ bendrovės knygyno skyrius, o nuo 1932 m. – Kretingos verslininkų klubas ir valgykla. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas buvo rekonstruotas, jame kuriam laikui įsikūrė Kretingos miesto darbo žmonių deputatų tarybos ir jos Vykdomojo komiteto būstinė, vėliau – restoranas, kulinarijos prekių parduotuvė. Palėpės patalpose veikė įvairios valstybinės, profesinės ir visuomeninės institucijos, tarp jų – vairuotojų ir prekybos (pardavėjų) mokyklos, Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti ir pan. Prie šio pastato šiaurinio fasado sienos Aušros gatvėje buvo pristatytas mūrinis, vienaukštis, kvadratinio plano priestatas su vienšlaičiu stogu. Prie pastarojo statinio šiaurinio galo pačiame posesijos šiaurės vakariniame kampe iškilo dar vienas, mažesnis, stačiakampio plano, lygiagrečiai Aušros gatvei pastatytas priestatas dvišlaičiu stogu. Jiedu naudoti komercinei paskirčiai, o 1944–1948 m. čia veikė Kretingos apskrities laikraščio „Žemaičių tiesa“ spaustuvė. Ją iškėlus, priestatuose įsikūrė restorano virtuvė, o vėliau – kulinarijos cechas. 1980 m. juos nugriovus, toje vietoje iškilo naujas, dvigubai erdvesnis vienaukštis priestatas, skirtas kulinarijos cechui.
Už minėtų Vytauto gatvės ir Viešosios aikštės posesijų prasidėjo Aušros gatvei priklausantys namų valdų sklypai. Juose dešinėje gatvės pusėje stovėjo penki, o kairėje pusėje, tarp Skersosios ir Katkevičiaus (dabar – J. K. Chodkevičiaus) gatvių – trys namai. Viename iš šių pastatų gatvės pradžioje patalpas savo dirbtuvėms apie 1935–1938 m. nuomojosi stalius Akimas Jakovlevas, gyveno ir komercines patalpas turėjo Šepšelis Markus bei jo sūnūs, verslininkai N. ir Z. Markai.
Iš visų gatvės pastatų išsiskyrė priešpaskutinis dešinėje pusėje stovėjęs namas. Jis buvo žymiai aukštesnis, ilgesnis ir platesnis, skirtingai nuo kitų namų pailgas rytų–vakarų kryptimi, t. y. pastatytas išilgai namų valdos sklypo ir atsuktas į gatvę galiniu fasadu. Praktiškai namas buvo trijų aukštų, nes erdvioje jo pastogėje buvo įrengta dviaukštė mansarda. Pastatas priklausė Kretingos stačiatikių kapinėse palaidoto šventiko Nikolajaus Vedenskio dukrai, kuri jį nuomojo. 1936 m. šiame name įsikūrė Kretingos apskrities viešosios policijos I-oji (Kretingos) nuovada. Joje tarnavo už Kretingos miesto ir valsčiaus gyventojų saugumą bei viešąją tvarką atsakingi pareigūnai – nuovados viršininkas, padėjėjas, keli vyresnieji ir eiliniai policininkai. Nuovados viršininkas turėjo teisę už smulkius nusižengimus bausti prasikaltusius asmenis administracine bauda. Dalis namo patalpų buvo skirta areštinei, kurioje kalėjo iki teismo arba perkėlimo į kalėjimą policijos sulaikyti ir teismo nuteisti asmenys.
Už policijos nuovados Aušros ir Katkevičiaus (J. K. Chodkevičiaus) gatvių kampe stovėjo medinis vieno aukšto namas su mezoninu, priklausęs Aloyzui Kupšiui. Už šio namo, prie Katkevičiaus gatvės tame pačiame sklype savininkas pasistatė kitą, mažesnį namą, kuriame apsigyveno su šeima, o pirmąjį nuomojo. 1924 m. čia gyveno apskrities valdybos tarnautojai Česlovas Petronis ir Vladas Palubinskas. Ilgiausiai patalpas nuomojosi Lietuvos šaulių sąjungos XV-osios (Kretingos) rinktinės Kretingos šaulių kuopa, įsirengusi Šaulių klubą. Jame vyko šaulių kuopos ir rinktinės susirinkimai bei šventės, buvo rengiami kultūros vakarai visuomenei, veikė privatus Vaclovo Eidimto bufetas. Apie 1935–1936 m. dalį namo patalpų nuomojosi verslininkas Jonas Sabaliauskas, vertęsis automobilių nuoma. 1940 m. vasarą pastatą nacionalizavus, jame buvo įkurdinta NKVD–NKGB pasienio kariuomenės brigados ligoninė.
Priešais Kupšių namą kitapus Aušros gatvės stovėjo siuvėjo Antano Biekščio namas. Į pietus nuo jo, priešais policijos nuovadą buvo bajoro Baltramiejaus Viskonto namas, kuriame savininkas turėjo įsirengęs smuklę su užvažiuojamaisiais nakvynės namais. Pastato sienos buvusios tinkuoto mūro, baltintos kalkėmis, stogas – medinis, gegninės konstrukcijos, dvišlaitis, su mansardos tipo gyvenamosiomis patalpomis palėpėje, kurioje kiemo pusėje buvo įrengtas nedidelis švieslangis. Vykdant 1986 m. archeologinius aikštės tyrinėjimus šioje vietoje buvo rasti namo pamatai ir iš akmenų mūrytas pusrūsis su akmeniniais laiptais, kuriuos tyrimų vadovas dr. Jonas Genys datuoja XIX a. pabaiga – XX a. pradžia.
Į pietus nuo Baltramiejaus Viskonto sklypo Aušros ir Siaurosios gatvių kampe stovėjęs trečiasis namas buvo beveik dvigubai ilgesnis už kitus, dviejų galų, pastatytas per visą posesijos plotį. Kiekvienos posesijos kieme stovėjo keli nedideli mediniai ūkiniai pastatai. Juose buvo saugoma šeimininkų manta, auginami naminiai gyvuliai, laikomas jiems skirtas pašaras, sandėliuojamos malkos ir pan.
1941 m. mieste kilus gaisrui, sudegė visi Aušros gatvės pastatai. Po gaisro jų vietoje liko tik nudegę rąstai, mūriniai pamatų cokoliai, kaminai ir krosnys.
1942 m. kaunietis inžinierius Vladimiras Zubovas parengė miesto atstatymo projektą, kuriame Aušros gatvei vietos nebeliko. Ji turėjo tapti senamiesčio šiaurinio kvartalo (dabartinio skvero) vietoje suprojektuoto visuomeninės paskirties pastatų komplekso, pavadinto Miesto sale, kiemu. Vykstant karui, šis projektas nebuvo pradėtas įgyvendinti.
Po karo Aušros gatvėje teberiogsojo griuvėsiai, o gyvenamųjų namų nebebuvo. Todėl 1947 m. Kretingos miesto 36 gatvių sąraše Aušros gatvės nebėra.
1948 m. pradėjus tvarkyti miesto centrą, griuvėsiai buvo nuardyti, o jų vietoje 1954 m. įrengtas skveras, kurio dalimi tapo ir buvusi Aušros gatvė. Šis skveras buvo prijungtas prie Tarybų aikštės, o jo rytinėje dalyje 1951 m. numatyta pastatyti Tarybų rūmus – administracinį rajono ir miesto valdžios pastatą. Buvusi Aušros gatvė turėjo tapti privažiavimu prie Tarybų rūmų kiemo. Šis projektas per visą sovietų valdžios laikotarpį taip ir liko neįgyvendintas.
Pagal 1959 m. pradėtą rengti Kretingos miesto užstatymo plano projektą buvusios Aušros gatvės rytinę kraštinę numatyta užstatyti dviaukščiais mūriniais namais. Taip prie J. K. Chodkevičiaus gatvės vietoje A. Kupšio ir N. Vedenskajos (policijos nuovados) namų 1961 m. iškilo Kretingos rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato pastatas, o į pietus nuo jo, kitų dviejų posesijų teritorijoje, 1960 m. buvo pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas. Šio namo pirmojo aukšto patalpos ir pusrūsiai XX a. pabaigoje pritaikyti komercinei veiklai, o prie šiaurinio fasado pristatyta parduotuvė.
Vietoje, kur anksčiau Aušros gatvė rėmėsi į vienuolyno tvorą, buvusi gatvė jungiasi su taku, vedančiu Kretingos kultūros centro, Jurgio Pabrėžos ir Augustino Dirvelės gatvių link. Prie jo bernardinų vienuolyno sode iškilo modernios bibliotekos pastatas. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos naujo pastato projektą rengė architektas, 2006 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Saulius Juškys. Iškilmingas pastato atidarymas įvyko 2018 m., o skaitytojams duris biblioteka atvėrė 2019 m.
Parengė Rita Vaitkienė, 2023
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- KANARSKAS, Julius. Vienuolyno sodo ir pirmojo lietuviško laikraščio vardu vadinta gatvė. Švyturys. 2019, vas. 23, p. 5–6.
- KANARSKAS, Julius. Vienuolyno sodo ir pirmojo lietuviško laikraščio vardu vadinta gatvė. Švyturys. 2019, vas. 27, p. 6.
- Apie biblioteką. Iš Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka [interaktyvus]. [B. d.], [b. l.], [žiūrėta 2023 05 10]. Prieiga per internetą: <https://www.kretvb.lt/naujienos/kretingoje-iskilmingai-atidarytas-naujasis-bibliotekos-pastatas/>.
