Atnaujinta 2023-08-10
Kukoriškių (Kelmiškių) kaimas
Kukoriškiai (Kelmiškiai) – kaimas Kretingos rajono savivaldybėje, Žalgirio seniūnijoje, į rytus nuo Kretingos, kelio į Raguviškius (Budrius) kairėje pusėje. Viena mažiausių savivaldybės gyvenviečių, kuriai priklauso 61,55 ha žemės.
Kukoriškių žemė plyti nuo Kretingos gatve vadinamo Kretingos–Raguviškių–Budrių kelio į šiaurę, tarp gatvės ir Slučkų kaimo. Rytuose ji ribojasi su Laumalių, pietvakariuose – su Žygų, vakaruose – su Dupulčių kaimų žemėmis, o pietryčiuose – su valstybiniu Žalgirio mišku. Išilgai kaimo, lygiagrečiai keliui, teka kairysis Akmenos upės intakas Jaurykla, į kurią pietvakarinėje Kukoriškių dalyje įteka iš Žalgirio miško atitekantis bevardis kairysis intakas. Pietvakariniame žemių pakraštyje abipus Jauryklos auga nedidelis Baltaneikio (Paltaneikio) miškas, kurio vakarinė dalis priklauso Dupulčiams.
Pirmieji žmonės kaimo žemėje pasirodė dar II tūkstantmetyje prieš Kristų. Apie tai liudija 1929 m. laukuose aptiktas archeologinis radinys – 7,5 cm ilgio gludinto akmens kirvis su 5 cm pločio ašmenimis ir išgręžta 2 cm skersmens skyle kotui įstatyti, galimai pamestas arčiau Baltijos jūros gyvenusių klajoklių medžiotojų, užklysdavusių ir į Kretingos apylinkes. Dupulčių kaimo gyventojas D. Juškevičius 1935 m. šį kirvį padovanojo besikuriančiam Kretingos muziejui.
Kukoriškių nausėdija susiformavo XVIII a. plėšininėje iškirsto Degimų miško, priklausančio Kretingos dvarui, žemėje. Pirmą kartą ji paminėta 1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje. Tai buvęs užusienis – nevalakiniame-gatviniame kaime tarp dvaro žemių įsikūrusi vienkieminių ūkių gyvenvietė, priklausanti Kretingos grafystės Kurmaičių vaitijos Bliūdsukių laukininkijai.
Ankstyviausiuose rašytiniuose šaltiniuose vietovardis lenkų kalba rašomas „Kucharzyszki“ (nuo lenkiško žodžio „kucharz“ – virėjas). Šis žodis atkeliavo ir į lietuvių kalbos tarmes. Tarmiškai „kukoriumi“ buvo vadinamas ne tik virėjas, bet ir didelis medinis šaukštas, kuriuo puode šeimininkė maišydavo verdantį maistą. Iki šių dienų kukoriumi arba kukoru (kitaip – kokoru) vadinamas senovinis lietuvių valgis iš bulvių tešlos su kopūstų arba maltos mėsos įdaru, kepamas ant riebalais išteptos skardos krosnyje arba orkaitėje. XIX a. antrosios–XX a. pirmosios pusės šaltiniuose kaimas dar vadinamas „Kukuriškiais“, o ši vardo forma siejama su lietuvišku terminu „kukuras“ – nugaros dalis ties sprandu, kupra, kukštera.
1771 m. Kukoriškiuose gyveno 4 baudžiauninkai – Jurgis Valutis, Pranciškus Gliožerevičius, Dovydas Rimkus ir Jurgis Lumkutis su šeimomis. Jie naudojosi 38 margais (beveik 27 ha) ariamos žemės, 83 margais ir 25 rykštėmis (daugiau kaip 59 ha) miško ir šienaujamų pievų, už kurias Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio valdomam Kretingos dvarui mokėjo činšą.
Nuo gyvenvietės atsiradimo jos gyventojai priklausė vienuolių bernardinų administruojamai Kretingos katalikų parapijai ir lankė Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus Serafiniečio bažnyčią.
XIX a. kaimas turėjo kitą vardą – Kelmiškiai. Kretingos parapijos bažnytines knygas tyrinėjęs kraštietis pedagogas Robertas Bitinas aptiko, kad ankstyviausiai naujasis vardas paminėtas 1826–1827 m. mirties metrikų knygose, kuriose padaryti įrašai apie Antano Albrechto, Juozapo Beržanskio ir Kazimiero Šauklio iš Kelmiškių kaimo mirtį.
1845 m. Kretingos parapijiečių sąraše taip pat minimi Kelmiškiai (rus. Кeльмишки), kuriuose stovėjo 3 sodybos. Vienoje jų gyveno Vladislovas Benikas su žmona Stanislava Marijona, sūnumis Jonu, Vincentu, Juozapu ir Leonardu, dukromis Marijona ir Ona. Pas juos tarnavo samdinė Ona Baužienė, gyvenusi su mažametėmis dukromis Ona ir Marijona. Kitoje sodyboje ūkininkavo Pranciškus Beržanskis su žmona Rozalija, sūnumi Antanu, dukromis Antanina, Ona ir Magdalena, ūkio darbams samdę bernus Juozapą Bočkų ir Pranciškų Spucį. Trečiojoje sodyboje šeimininkavo Leonardas Lukomeckis su žmona Antanina, sūnumi Pranciškumi ir dukra Magdalena. Pas juos samdiniais tarnavo Aloyzas Žobakas, Antanina Barisaitė, Rozalija Lipatraitė ir Marijona Ivanova.
1846 m. Vilniuje pasirodžiusiame istoriniame-statistiniame veikale „Telšių apskrities, esančios Kauno gubernijoje, senojoje Žemaičių kunigaikštystėje, aprašymas“ (lenkų kalba), sudarytame Mykolo Gadono, vėl minimas Kukoriškių (lenk. Kukoryszki) kaimas. Jame buvę 12 dūmų, t. y. baudžiauninkų sodybų. Panašu, kad autorius supainiojo statistinius duomenis, nes Kretingos parapijos 1857 m. vizitacijos akte nurodyta, jog Kukoriškių užusienyje yra 3 sodybos. Jose gyveno Jono Beniko (anksčiau minėto Vladislovo Beniko vyriausiojo sūnaus), Pranciškaus Beržanskio ir Leonardo Lukomeckio šeimos, kurioms priklausė 10 vyrų ir 14 moterų.
Abi kaimo pavadinimo formos – Kukoriškiai ir Kelmiškiai – buvo naudojamos iki 1861 m. pobaudžiavinės teritorinio-administracinio suskirstymo reformos. Po jos gyvenvietė oficialiai vadinta Kukoriškiais (rus. Кукyришки, Кукoришки).
Abu kaimo vardai pateko į XIX a. viduryje–XX a. pradžioje sudarytus karinius topografinius žemėlapius. Iki baudžiavos panaikinimo apie 1850–1861 m. Rusijos imperijos armijos generalinio štabo karininkų parengtame ir 1868–1900 m. išspausdintame Kretingos apylinkių žemėlapyje kaimas tebevadinamas Kelmiškiais (rus. Кальмишки). Tas pats vietovardis (Kjeliniszki) randamas ir pagal rusiškus žemėlapius Prūsijos karalystės topografų sudarytame ir 1904 m. išspausdintame Kretingalės apylinkių žemėlapyje.
Kitame apie 1872–1900 m. Rusijos topografų sudarytame ir Vokietijos generalinio štabo Pirmojo pasaulinio karo metais patikslintame bei 1918 m. išspausdintame Kretingos apylinkių žemėlapyje ta pati vietovė vadinama Kukoriškiais (rus. Кукoришки, lenk.-vok. Kukoryszki). Kukoriškiais (vok. Kukorischki) kaimas vadinamas ir 1912 m. parengtame bei 1941 m. patikslintame Kretingalės apylinkių topografiniame žemėlapyje. Lieka neaišku, kodėl kaimo pavadinimas „Kukoriškiai“ XIX a. buvo pakeistas „Kelmiškiais“, o vėliau – sugrąžintas.
1861 m. įkūrus luominę valstiečių savivaldą, Kukoriškiai su Bliūdsukiais, Dupulčiais, Slučkais, Miežečiais, Petreikiais ir Grykšiais sudarė vieną kaimo bendruomenę, priklausiusią Kretingos valsčiaus Daktarų seniūnijai. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, laisvoje žemdirbystei tinkamoje žemėje iki XX a. pradžios susiformavo dešimt naujų ūkių, kuriems priklausantys siaurais rėžiais išmatuoti žemės sklypai buvo išsibarstę po visą kaimą.
R. Bitino duomenimis, tarp 1877 ir 1908 m. kaime mirė 30 gyventojų. Tuo metu Kukoriškiuose gyveno Norvilų, Galdikų, Žilių, Bružų, Dočkų, Bončkų, Kniežų, Buivydų, Katkų, Beržanskių, Juškių, Šeirių, Jonučių, Žiaušių, Mažionių ir Slušnių šeimos.
1902 m. kaime gyveno 48 žmonės. 1923 m. vykusio visuotinio Lietuvos apgyvendintų vietovių surašymo metu Kukoriškiuose buvo registruota 13 ūkių ir 73 gyventojai. Greta katalikų, kaime gyveno ir evangelikų liuteronų šeimos.
Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, 1927 m. ariama, o 1935 m. – bendrųjų ganyklų, žemė buvo išskirstyta į vienkieminius ūkius.
Nuo Kukoriškių įsikūrimo kaimas turėjo savo kapines, veikusias šiaurės vakarinėje jo dalyje, bendrų ganyklų žemėje, kuri tarpukario Lietuvos žemės reformos metu pateko į Onos Šeirienės žemės sklypą. Tai buvo apie 19 m ilgio šiaurės–pietų kryptimi ir 15 m pločio smėlio kalnelis, kuriame, pasak gyventojų, laidotos 1709–1711 m. Didžiojo maro ir vėliau iki 1920 m. siautusių įvairių užkrečiamų ligų (šiltinės, ispaniškojo gripo, dizenterijos ir kt.) epidemijų aukos – daugiausia vaikai ir senyvo amžiaus asmenys.
Mirusiųjų atminimą saugojo ąžuolinis monumentalus kryžius, kuris 1951 m. buvo nupjautas ir sukūrentas.
1944 m. Vokietijos kariai palei kapinių rytinį kraštą iškasė apkasų tranšėją, kurioje ruošėsi gintis nuo puolančios Raudonosios armijos.
Apie 1971–1974 m. melioruojant kaimą, kapinės buvo suartos ir paverstos dirbamu lauku.
1935 m. kapines žvalgė Kretingos muziejus, 1956 m. – kraštotyrininkas Vladas Šaulys, 1959 m. – Kretingos kraštotyros muziejaus direktorius Juozas Mickevičius.
Kukoriškių senosios kapinės, vadinamos Markapiais (teritorijos plotas – 0,028 ha), yra saugotinas kultūros paveldo objektas, 1971–1975 m. – vietinės reikšmės archeologijos paminklas (sąrašo numeris AV-545).
Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, 1941 m. Kukoriškius paliko į Vokietiją repatrijavę Adomas Lenkis, valdęs 10 ha žemės, Martynas Jurjonas, ūkininkavęs 14 hektarų sklype, ir Mikas Trakys, turėjęs 8 ha žemės. Jų ūkiuose įsikūrė Mikas Lipšys, Antanas Bončkus ir Kazys Šilas.
Po Antrojo pasaulinio karo sovietams pradėjus tremti lietuvius į Rusijos gilumą, 1949 m. balandžio 21 d. iš Kukoriškių į Irkutsko srities Sibiro Usolės rajoną buvo išvežti Stepas Knieža su žmona Cicilija, o 1951 m. spalio 2 d. į Krasnojarsko krašto Ačinsko rajoną ištremta Adomo Kikilio šeima: žmona Elzė, sūnus Renaldas ir duktė Rūta. Abi šeimos iš tremties paleistos tik 1958 m.
Pokariu kaimo vardas buvo rašomas dvejopai. Kai kuriuose dokumentuose ir 1959 m. administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne jis oficialiai vadinamas „Kukuriškiais“ (su 58 gyventojais), o kituose dokumentuose ir 1976 m. administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne pavadintas tradiciniu vardu „Kukoriškiais“.
Sovietmečiu kaimas priklausė kolektyviniam ūkiui „Švyturys“. Vėliau didesnioji dalis buvo priskirta Minijos tarybiniam ūkiui, o vakarinis pakraštys – Kretingos vaismedžių medelynui. Šiuos du ūkius sujungus, kaimo žemė iki Atgimimo laikų buvo Kretingos sodininkystės tarybinio ūkio teritorijos dalimi.
Vykstant sovietinei melioracijai, didžioji dauguma gyventojų XX a. 8 dešimtmetyje buvo iškeldinta, o jų sodybos nugriautos. Demografinė kaita: 1970 m. – 44 gyventojai, 1979 m. – 28. Melioratoriai kaimą ir senąsias kapines suarė ir pavertė dirbamais kolūkio laukais.
Nuo vietovardžio išbraukimo iš gyvenamųjų vietovių apskaitinių duomenų ir galutinio kaimo sunaikinimo išgelbėjo Lietuvoje prasidėjęs Atgimimas.
2019 m. Kukoriškiuose tarp Kretingos gatvės ir Jauryklos upelio stovėjo pora sodybų. Vienoje iš jų veikė kaimo turizmo sodyba „Kukoriškių pirtis“.
1989 m. kaime gyveno 2 gyventojai, 2001 m. buvo surašyta 12 asmenų, o 2011 ir 2021 m. – vėl tik 2 žmonės.
Parengė Rita Vaitkienė, 2022
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- KANARSKAS, Julius. Kukoriškiai. Kaimas, kuriam tiko ir kelmiškių vardas. Švyturys. 2019, geg. 25, p. 5–6.
- Kukoriškiai (Kretinga). Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2021 rugpjūčio 19], [žiūrėta 2022 balandžio 21]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Kukori%C5%A1kiai_(Kretinga)>.
- Kukoriškių senosios kapinės. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2019 kovo 18], [žiūrėta 2022 balandžio 22]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Kukori%C5%A1ki%C5%B3_senosios_kapin%C4%97s>.
