Atnaujinta 2023-08-09
Juodupėnų kaimas
Juodupėnai – kaimas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Imbarės seniūnijoje, į vakarus nuo kelio Skuodas–Plungė, 4 km į šiaurės vakarus nuo Salantų, abipus į Erlos upę tekančio Juodupio upelio.
Kaimo pavadinimas kilo iš upėvardžio Juodupis.
Juodupėnų kaimas pirmąkart paminėtas ir pažymėtas 1568 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valstybinio Telšių valsčiaus valdų žemėlapyje. Tuo metu Juodupėnams priklausė apie 2 tūkst. 317 ha miško ir dirbamos žemės, kuri ribojosi su Erlėnų, Pesčių, Peldiškių (Peldžių), Šaučikių, Armonaičių ir Viršutinės Šventosios kaimais.
XVI–XVIII a. Juodupėnai buvo bajorkaimis, kuriame gyveno smulkūs bajorai, už karinę tarnybą iš didžiojo kunigaikščio gavę čia žemės su ją dirbančiais valstiečiais. Greta bajorų ūkių kaime kūrėsi eiliniai žemdirbiai, kurie buvo Salantų, nuo 1675 m. – Grūšlaukės dvaro baudžiauninkai. Bajorai iš pradžių nepriklausė nuo dvaro. Tačiau carinės Rusijos laikais lėšų savo bajorystei įrodyti neturėję smulkūs bajorai tapo paprastais Grūšlaukės dvaro prievolininkais.
Plečiantis dirbamos žemės plotams, XVII a. Juodupėnų žemėje susiformavo Jakštaičių, Rokiškės, Urbaičių, Kirkšių užusieniai, kurie XVIII a. pirmoje pusėje tapo savarankiškais kaimais. Erlos slėnyje stūksančioje Alkos kalno kalvoje XVIII a. antroje pusėje susiformavo dar viena nausėdija, iš pradžių vadinta Juodupėnų užusieniu, o XIX a. tapusi savarankišku Alkos kaimu.
Dvasiniais gyventojų reikalais nuo XVII a. rūpinosi Salantų parapijos kunigai. Šios parapijos gyvenviečių statistika liudija, kad 1750 m. bajorkaimyje buvo 6 kiemai, o XIX a. pirmoje pusėje Juodupėnuose būta 21 kiemo. Juose 1821 m. gyveno 231, o 1845 m. – 212 (95 vyrai ir 117 moterų) katalikų. 1845 m. parapijiečių sąrašas liudija, kad nuolatiniai kaimo gyventojai buvo Jonas Alonderis, Antanas Andrijauskas, Antanas Beniušis, Motiejus Beniušis, Antanas Bružas, Mykolas Dėkontas, Stanislovas Giedra, Kazimieras Kairys, Pranas Končys, Juozapas Kubilius, našlė Barbora Maksvytienė, Antanas ir Pilypas Meškiai, Antanas Mickus, Juozapas Mikita, Juozas ir Pranas Numgaudžiai, Pranas Pakalniškis, Antanas Ramonas, Danielius Skataris, Pranas Vairis (Vauras?), Antanas ir Tadas Zubės.
XIX a. antros pusės žemėlapiai liudija, kad Juodupėnų kaimas buvo gatvinis. Dauguma jo sodybų stovėjo abipus dabartinės Pušyno gatvės, t. y. kelio, jungusio kaimą su Grūšlaukės dvaro Pesčių palivarku (dab. Leliūnai). Kelios sodybos buvo išsimėčiusios kupetomis į pietryčius, vakarus ir pietvakarius nuo pagrindinės gatvės. Didžiausias ariamos žemės masyvas plytėjo tarp gyvenvietės ir Juodupio. Kitas, mažesnis, masyvas buvo į rytus nuo gyvenvietės, prie Erlos. Vakarinėje dalyje buvo keli nedideli dirbami laukai, už kurių prasidėjo miškai. Į šiaurę nuo Juodupio plytėjo bendrosios ganyklos.
Žemdirbius paleidus iš baudžiavos ir įkūrus luominę valstiečių savivaldą, 1861 m. kaimas tapo Juodupėnų seniūnijos centru. 1866 m. jame buvo 22 kiemai ir 190 gyventojų. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, 1870 m. kaime buvo išmatuoti 2 tūkst. 28 rėžiai žemės, už kurią 323 valstiečiai mokėjo valstybės nustatytus mokesčius buvusiam jų šeimininkui grafui Juozapui Tiškevičiui.
1872 m. Juodupėnų kaime buvo 20, o Juodupėnų užusienyje – 2 sodybos. Po žemės reformos kaimas kiek ūgtelėjo, 1895–1915 m. jame jau stovėjo 28 sodybos, o 1902 m. gyveno 206 valstiečiai. Naujakuriai kūrėsi į rytus nuo pagrindinės gatvės, palei kelią į Šaučikius ir Erlėnus.
Nuo senų laikų kaimo laukai, pievos ir miškai turėjo savo vardus. Paribyje su Jakštaičiais plytėjo Pakuitėmis vadintos pievos. Tarp jų ir kaimo kapinių buvo Pakapis – derlingas ariamas laukas, o tarp kapinių ir Juodupio plytėjusi ariama žemė su ganyklomis vadinta Pajuodupiais. Prie Pajuodupių ganyklų šliejosi Plikrėžiai – taip pat smėlingoje žemėje esančios ganyklos, prie kurių telkšojo Pručdaubio bala, iš kurios tryško šaltinis. Nuo jo palei Erlą tęsėsi Palonkis – dirbamas laukas.
Paribyje su Kirkšiais driekėsi Pakirkšinių ir Pabaltelės laukai. Pastarajame lauke stūksojo vienkieminė sodyba, kuri drauge su jai priklausančiu sklypu vadinta Baltele. Seniau čia, prie senojo kelio Salantai–Žudgalis–Juodupėnai, stovėjo smuklė, kurioje šeimininkavo žydas Baltelė.
Prie Baltelės glaudėsi Papušinio laukas, už kurio plytėjusios ariamos dirvos vadintos Užupiais ir Siauraliu. Šalia Siauralio augo nedidelis Pajuodalksnio miškas, kuriame dominavo juodalksniai. Šalia miško, laukuose, buvo išsimėčiusios kelios vienkieminės sodybos, vadintos Aprubininkais. Už jų nuo senų laikų plytėjo Ilgusis – pailgas, nuo miško kaimo link nutįsęs, dirbamos žemės laukas.
1922 m. Salantų valsčiaus valdyba kaime atidarė Juodupėnų pradžios mokyklą.
Per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą 1923 m. Juodupėnuose buvo registruoti 29 ūkiai ir 199 gyventojai.
Tarpukariu aktyviai veikė lietuvių katalikų jaunimo sąjungos (federacijos) „Pavasaris“ (pavasarininkų) Juodupėnų kuopa.
Pokariu apylinkės miškuose veikė Salantų ir Mosėdžio valsčių partizanai, priklausę Žemaičių apygardos Kardo rinktinė Maumedžio-Tautvaišo ir Slyvos-Tauragio kuopoms.
1948–1951 m. į Sibire esančias tremtinių gyvenvietes buvo išvežta mažiausiai 15 žmonių: Ona ir Bronė Petrutytės, Jono Giedros ir Leono Zaboro šeimos, Nastė Kubiliūtė, Petronėlė Jasienė su dukra Adele.
Prasidėjus sovietinei kolektyvizacijai, 1949 m. kaimiečiai buvo suvaryti į žemės ūkio artelę, pavadintą Kirovo kolūkiu. Prie šio ūkio taip pat buvo prijungti Kirkšių, Narmantų, Jakštaičių ir Rokiškės kaimai. Juodupėnai tapo centrine kolūkio gyvenviete, kurioje 1959 m. gyveno 291 kolūkietis. Joje 1949 m. buvo atidarytas pašto skyrius, 1951 m. – biblioteka, 1959 m. – kultūros namai, 1960 m. – medicinos punktas, vartotojų kooperatyvo parduotuvė. Juodupėnų pradžios mokykla 1954 m. buvo pertvarkyta į septynmetę, o 1962 m. – į aštuonmetę mokyklą, kuriai 1965 m. pastatytas naujas erdvus, dviejų aukštų tipinis mūrinis pastatas.
1954 m. panaikinus Juodupėnų apylinkę, kaimas buvo priskirtas Bargalio, po 4 metų – Grūšlaukės, o 1977 m. – Imbarės apylinkei. Stambinant ūkius, 1972 m. Kirovo kolūkis prijungtas prie Alkos kolūkio, o Juodupėnai tapo pagalbine kolūkine gyvenviete. Kaimas toliau augo, į jį kėlėsi melioracijos naikinamų Kirkšių, Urbaičių ir kitų kaimų vienkieminių sodybų gyventojai.
1979 m. demografinė situacija pasiekė piką: Juodupėnuose gyveno 383 žmonės. Tačiau, tuštėjant apylinkės kaimams ir mažėjant mokyklinio amžiaus vaikų, nukentėjo mokykla, kuri 1978 m. iš aštuonmetės buvo pertvarkyta į pradinę.
1986 m. prie Juodupėnų buvo prijungtos pietvakariuose plytėjusio melioracijos sunaikinto Urbaičių kaimo žemės.
1989 m. juodupėniškiai atsiskyrė nuo Alkos kolūkio ir įkūrė Juodupėnų kolūkį. Jį 1992 m. pertvarkė į žemės ūkio bendrovę, kurią po poros metų likvidavo.
Atkūrus nepriklausomybę, skirtingai nuo kitų Salantų apylinkės kaimų, Juodupėnai neištuštėjo. 2001 m. buvo 342, po dešimtmečio – 303, 2021 m. – 259 gyventojai.
Vykstant valstybės išlaikomų įstaigų reformoms, 2005 m. nebeliko mokyklos, o 2009 m. – pašto skyriaus.
Juodupėnų bendruomenei pavyko išsaugoti medicinos punktą, biblioteką ir kultūros namus. 2003 m. įkurtas Juodupėnų kaimo bendruomenės centras „Juodupėnai“.
Nuo 2009 m. Juodupėnai – Imbarės seniūnijos Juodupėnų seniūnaitijos centras, jungiantis Juodupėnų, Kirkšių, Jakštaičių ir Narmantų kaimus.
2016 m. kaimui priklausė 850,78 ha žemės, kurioje buvo registruotos keturios gatvės bei 105 sodybos, sodybvietės arba pavieniai statiniai. Visos gatvės susibėga gyvenvietės centre. Erlos gatvė jungia kaimą su Erlėnais ir plentu Skuodas–Plungė, Pušyno gatvė – su Leliūnais ir keliu Salantai–Darbėnai, o Mokyklos gatvė – su Jakštaičiais ir Narmantais. Tvenkinio gatvė veda 1979 m. Juodupio slėnyje užtvenkto 2,35 km ilgio, 220 m pločio ir iki 5,1 m gylio tvenkinio link ir prie jo esančios poilsiavietės. Tvenkinys patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.
Šalia tvenkinio slėnyje stūkso medžiais apaugusi kalva, kurioje yra nebeveikiančios kapinės. Jos įrengtos XVI a., kuriantis kaimui, ir veikė iki XVIII a. pabaigos. Čia laidoti ne tik juodupėniškiai, bet ir gretimų Urbaičių, Kirkšių, Alkos, Palšių gyventojai. Daugiausia tai buvo tais laikais siautėjusio maro aukos, todėl kapines imta vadinti Markapiais, Maro kapeliais. 1997 m. įrašytos į Kultūros vertybių registro laidojimo vietų sąrašą (kodas L565), 2005 m. pripažintos valstybės saugoma vertybe (unikalus kodas – 24232).
Mirusiuosius paliepus laidoti Salantų parapijos kapinėse Gargždelėje, kaimo kapinių juodupėniškiai neapleido. 1846 m. apjuosė riedulių pylimu, vakarų pusėje įrengė ąžuolinius vartus, viduryje pastatė koplytėlę su šventųjų skulptūromis, šalia jos – ąžuolinius kryžius. Tvoros rytinės dalies pamatiniame akmenyje iškalė užrašą: „P FRAN 1846“. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio kapinėse retsykiais be kunigo buvo išlydimi amžinybėn nekrikštyti mirę kūdikiai, savižudžiai, šiltinės, dizenterijos, ispaniškojo gripo ir kitų užkrečiamųjų ligų aukos.
1939 m. pavasarininkų kuopa kapinių šiaurinėje dalyje išbetonavo masyvų kryžių. 1996 m. vietoje sunykusios koplytėlės ir medinių kryžių Petras Giedra pastatė porą metalinių ornamentuotų kryžių.
Šalia kaimo kryžkelės, priešais Stanių sodybą, stovi koplytėlė ir monumentalus kryžius, seniau stūksoję kitoje kryžkelės pusėje. Koplytėlę 1896 m. pastatė S. ir J. Vičiai, 1940 m. atnaujino Steponas Valužis, o, vykstant kryžkelės rekonstrukcijai, 1990 m. prie savo sodybos perstatė Petras Stanius. Joje saugoma žymaus žemaičių dievdirbio Juozapo Paulausko iš Grūšlaukės kaimo 1896 m. sukurta skulptūrinė grupė, kurią sudaro Švč. Mergelė Marija ir 4 angeliukai, laikantys lapelius su giesmių ir maldų žodžiais.
1903 m. šalia koplytėlės kaimo kryžkelėje bendromis lėšomis Juodupėnų vyrai pastatė kryžių, tuo siekiant apsaugoti kaimą nuo apylinkėse siautusių raupų. Perkeldamas prie savo sodybos, 1990 m. P. Stanius kryžių atnaujino.
Nuo kryžkelės keliaujant Leliūnų link, abipus Pušyno gatvės, stovi pora Šiaurės Vakarų Žemaitijai būdingų etninės architektūros sodybų. Dešinėje gatvės pusėje esanti sodyba ankstyvesnė, tipinės XIX a. šio regiono liaudies architektūros. Jos troba statyta 1850–1880 m., klėtis – 1892 m., o tvartas (kūtės) perstatytas 1910 m. Kitapus gatvės stovinčioje XX a. pradžioje – 1914 m. statytoje sodyboje išliko taip pat tik trys pastatai: pasiturinčiam šio regiono ūkininkui būdingas namas (troba), taip pat tipinė klėtis ir tvartas.
Nuo šių sodybų toliau Leliūnų link, kairėje gatvės pusėje stovi 1933 m. Petro Giedros, Jurgio Pilelio, Juozo Staniaus ir kitų kaimo pavasarininkų pastatyta Vilniaus koplytėlė, skirta Lenkijos užgrobtai istorinei Lietuvos sostinei Vilniui atminti. Ji – medinė, primenanti lenkų okupacijos laikotarpiu buvusį Gedimino bokštą. Interjerą puošia iš Baltele vadinamoje kaimo dalyje sugriuvusios koplytėlės parvežtas 1912 m. darytas ir 1933 m. P. Giedros restauruotas altorius su Nukryžiuotojo, 4 angelų ir dviejų nežinomų šventųjų skulptūromis. 1984 m. Jurgio Pilelio rūpesčiu koplytėlę restauravo salantiškis meistras Juozas Venckus, o skulptūrėles atnaujino P. Giedra.
Parengė Rita Vaitkienė, 2022
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- Juodupėnai. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija. [Atnaujinta 2022 balandžio 1 d.], [žiūrėta 2022 birželio 13 d.]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Juodup%C4%97nai>.
- Juodupėnų senosios kapinės. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija. [Atnaujinta 2018 vasario 17 d.], [žiūrėta 2022 birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Juodup%C4%97n%C5%B3_senosios_kapin%C4%97s>.
- KANARSKAS, Julius. Juodupėnai. Kaimas prie Juodupio upelio. Pajūrio naujienos, 2022 kovo 25, priedas „Žemė ir ūkis“, p. 10, 15.
