Atnaujinta 2024-10-15
Reketės piliakalnis
Reketės piliakalnis, vadinamas Pilale, Pilaliu, yra šiaurės rytiniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Imbarės seniūnijoje, Reketės kaime, Blendžiavos upės dešiniajame krante. 1,3 km į vakarus plyti Reketės kapinynas.
Tai natūralios kilmės moreninė kalva, susiformavusi upei keičiant vagą ir plaunant aplinkines žemes. Iš pietų pusės ją juosia upė, o iš šiaurės – pelkėta pieva.
Kalvos pagrindo ilgis šiaurės–pietų kryptimi – 23 m, plotis – 18 m. Šlaitai nuolaidūs, iki 5 m aukščio. Viršūnė nedidelė, pailga šiaurės–pietų kryptimi, apie 12 m ilgio ir 3–6 m pločio aikštelė. Teritorijos plotas – 1236 kv. m.
Piliakalnio – įtvirtintos gyvenvietės, kurią senovės Reketės bendruomenė galėjo įsirengti tam, kad apsigintų nuo priešų – pradėta ieškoti 1940 m. Imta tyrinėti rytiniame kaimo pakraštyje, netoli ribos su Šateikių kaimu, J. Balsio žemėje stūksančią kalvelę, vietos gyventojų vadinamą Pilale ar Pilaliu. Ją kaip kultūros paveldo objektą išaiškino Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (Pranas Baleniūnas). Kultūros vertybių registre kalva užregistruota kaip Reketės piliakalnis (unikalus kodas – 12263), nors nei jos viršūnėje, nei aplinkoje nesimato gynybiniams piliakalniams būdingų pylimų ir griovių.
Archeologas Vytautas Daugudis Reketės pilalę priskyrė prie miniatiūrinių Lietuvos piliakalnių, o Gintautas Zabiela – prie piliakalnių-slėptuvių, kuriose artėjant priešui, pavojaus metu slėpdavosi moterys su vaikais ir seniai.
1981 m. kraštotyrininkas Ignas Jablonskis vakarinėje kalvos papėdėje, 50 cm gylyje aptiko anglių ir suodžių sluoksnį. Todėl manė, kad tai – pilkapis, kurį artimiesiems laidoti supylė senieji šio krašto gyventojai dar iki Kristaus laikų.
1992 m. žvalgė Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas).
1993 m. įrašyta į naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą kaip archeologinis objektas – Reketės piliakalnis, vadinamas Pilale (kodas – IP2410A).
1996 m. Povilas Tebelškis (Kultūros paveldo centras) atliko žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus. Kalvos viršūnėje, 14 kv. m ištirtame plote, nerasta nei piliakalniams būdingo kultūrinio sluoksnio, nei palaidotų žmonių kapų. Nustatyta, kad kalva nėra supilta žmonių rankomis, o natūrali, susiformavusi ledynmečio tirpsmo metu ir vėliau upei keičiant vagą bei per potvynius plaunant aplinkines žemes. Kalvos šiaurinėje dalyje ištirta apie 110 cm skersmens ir iki 40 cm gylio duobė, kurios dugne aptiktas 5–7 cm storio anglių ir degėsių sluoksnis, liudijantis apie šioje vietoje ilgesnį laiką kūrentą ugnį. Prielaida: kalvoje galėjo veikti pagoniška šventykla-alkas, kuriame senieji šio krašto gyventojai atlikdavo apeigas dievams pagerbti.
Yra keletas paplitusių vietos gyventojų pasakojimų apie Pilalę.
Vienas padavimas byloja, kad kalvoje senovėje stovėjusi žemaičių pilis, kurios gynėjai kovojo su rusais ir švedais.
Pasak kito, – Pilalę supylė į Lietuvą įsiveržę švedai, kurie joje ir gyveno. Čia buvusios pakastos švedų prisiplėštos brangenybės.
Dar pasakojama, jog Pilalėje užkasti Napoleono turtai, jam traukiantis po nesėkmingo 1812 m. žygio į Rusiją.
Dėl tautosakoje paplitusių pasakojimų apie kalvoje paslėptus turtus, ne kartą buvusi kasinėta lobių ieškotojų. Viršūnėje išliko nemaža jų iškasta duobė.
Parengė Rita Vaitkienė, 2022
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- KANARSKAS, Julius. Reketės pilalė. Švyturys. 2017, rugpj. 19, p. 8.
- Reketės piliakalnis. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2021 vasario 27], [žiūrėta 2022 spalio 18]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Reket%C4%97s_piliakalnis>.
