Atnaujinta 2024-10-15
Gintarų piliakalnis. Archeologinis kompleksas
Gintarų piliakalnis, kitaip Gintarų dvarvietė, vadinama Vyšnių kalnu – piliakalnis-dvarvietė rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Gintaruose (Kartenos seniūnija), Minijos upės kairiajame krante.
Archeologinį kompleksą sudaro piliakalnis-dvarvietė, priešpilis ir papėdės gyvenvietė. Teritorijos plotas – 6,9737 ha. Piliakalnis ir papėdės gyvenvietės apatinis sluoksnis datuojami I tūkstantmečiu, o dvarvietė ir papėdės gyvenvietės viršutinis sluoksnis priskiriami XVI a.–XVII a. vidurio Senosios Kartenos dvaro gyvenvietei.
Vyšnių kalnas yra vaizdingoje vietovėje stūksančios masyvios aukštumos pietinis kyšulys. Iš rytų pusės nuo gretimos aukštumos jį skiria platokas bevardžio Minijos kairiojo intako slėnis, o iš vakarų pusės saugo erdvus Minijos senslėnis. Jo terasose žmonės apsigyveno I tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje.
Piliakalnis įrengtas Minijos kairiojo kranto aukštumos kyšulio pietinėje dalyje. Šlaitai gana nuolaidūs, lėkšti, iki 20 m aukščio.
Padažnėjus priešų puldinėjimams, I tūkstantmečio pradžioje gimininė bendruomenė persikėlė ant kalvos, kur įsirengė seniausią karteniškių protėvių įtvirtintą senovės gyvenvietę. Jos kiemo aikštelė buvo netaisyklingos trapecijos plano, apie 60 m ilgio šiaurės–pietų kryptimi, iki 50 m pločio. Palei šiaurinį kraštą buvo supiltas gynybinis pylimas, dabar siekiantis 50 m ilgio, 0,5 m aukščio, 15–19 m pločio. Išilgai pylimo stovėjusi iki 2 m pločio medinė gynybinė užtvara, kurios pagrindą išorinėje pusėje rėmė 1,5–2 m, o vidinėje pusėje – per 1 m storio sienelė, sukrauta iš stambių lauko akmenų. Išorinėje pylimo pusėje buvo iškastas apsauginis griovys.
Apie I tūkstantmečio vidurį į šiaurę nuo kiemo, už pylimo buvo įrengtas apie 20 m pločio priešpilis – pilies gynybai skirta piliakalnio aikštelė, kurią nuo aukštumos pusės saugojo kitas, iki 10 m pločio ir akmenimis grįstas gynybinis pylimas su apsauginiu grioviu.
Augant gyventojų skaičiui, dalis bendruomenės apsigyveno Vyšnių kalno vakarinėje papėdėje buvusioje atviroje senovės gyvenvietėje.
Manoma, kad piliakalnis dėl lėkštų šlaitų vikingų laikotarpiu tapo nesunkiai įveikiamas, todėl I tūkstantmečio antroje pusėje bendruomenė jį apleido ir persikėlė gyventi į priešingą, šiaurinį aukštumos galą, kur gynybai patogesnėje vietoje įsirengė kitą piliakalnį.
Piliakalnį ir papėdės gyvenvietę apleidus, vietovėje ilgą laiką nebuvo gyvenama. Apie tai liudija virš priešistorinės papėdės gyvenvietės supustytas 10–12 cm storio smėlio sluoksnis.
XV a. pab.–XVI a. pirmoje pusėje ant piliakalnio pastatyta pirmoji Kartenos dvaro sodyba. Statant vidinis pylimas buvo išgriautas ir nuskleistas. Dalis pylimo akmenų panaudota rūmų kiemui išgrįsti. Dvarą supo ant bevardžio upelio įrengti trys tvenkiniai, o ties santaka su Minija stovėjo vandens malūnas.
Vakarinėje ir pietvakarinėje kalvos papėdėje stovėjo gyvenvietė, kurioje gyveno prie dvaro įsikūrę žemdirbiai, amatininkai ir pirkliai. Manoma, kad dvaro gyvenvietės šiaurės vakariniame pakraštyje stovėjo Kartenos evangelikų reformatų (kalvinų) bažnyčia, minima 1611 m. Į vakarus nuo papėdės gyvenvietės plyti kapinynas.
Manoma, kad ant piliakalnio stovėjęs Kartenos dvaras buvo sunaikintas 1655–1656 m. švedų puolimo metu.
Kalne išliko 30–40 cm buvusio dvaro kultūrinis sluoksnis.
Vyšnių kalnas turtingas padavimais, kuriuos karteniškiai perduoda iš kartos į kartą. Vienas iš jų – apie čia buvusį didžiulį dvarą, nugrimzdusį į žemę. Toje vietoje išlikęs platus apskritas įdubimas, iš kurio urvais galima patekti į mūrinius požemius. Tik urvai – jau užgriuvę.
Kitas padavimas mena, kad švedams užpuolus dvarą, gražuolė pono duktė pasislėpė brangenybių rūsyje, kuriame liko gyva po rūmų griuvėsiais. Ją išvaduoti galima tik kartą kas 300 metų. Kartą, priartėjus išvadavimo laikui, ji prisisapnavusi ligotam žmogui ir mainais už sveikatos sugrąžinimą paprašė ją išvaduoti, tačiau šiam nepavyko pakelti visų išbandymų ir ištesėti žodžio.
Dvarvietės pavadinimas taip pat siejamas su padavimu. Kartenos dvaro ponas labai mėgo vyšnias ir pasodino didžiulį sodą. Švedams dvarą sudeginus, vyšnių sodas išliko ir kiekvieną pavasarį baltais žiedais papuošdavo kalvą. Dėl to dvarvietė buvusi pavadinta Vyšnių kalnu.
Kiti atsimena, kad ant kalno stovėjusi bažnyčia, bet ji sudegusi ar žemėn nugrimzdusi, kai švedai Lietuvą užpuolė. Seniau ant kalno buvę akmens mūro rūsiai ir duobės, kurie vėliau buvo užversti.
Pasakojama, kad ant Vyšnių kalno 1812 m. sušalo iš Rusijos besitraukianti Napoleono kariuomenė.
Apylinkės gyventojai vengdavo vakarais ar naktį pro Vyšnių kalną eiti ar važiuoti, kadangi ten vaidendavosi ir praeivius baidydavo šmėklos.
Piliakalnį-dvarvietę kaip kultūros paveldo objektą 1959 m. išaiškino Juozas Mickevičius.
1967 m. žvalgė, o 1977 m. ir 1987 m. tyrinėjo Ignas Jablonskis. Jis padarė abiejų pylimų pjūvius ir ištyrė dalį aikštelės, iš viso – 60 kv. m. Rasta iš stambių, iki 50 cm skersmens, akmenų sudėta pylimo konstrukcija su 2 m pločio tarpu, degėsių, ant pylimo ir aikštelėje vėliau stovėjusio dvaro pastatų liekanų. Dvarvietės kultūriniame sluoksnyje aptikta XVI–XVII a. giliųjų ir ornamentuotų plokščiųjų koklių, puodų šukių, oksiduotų stiklo skelčių, plytgalių ir kt.
1992 m. žvalgė ir teritorijos bei apsaugos zonų ribas nustatė Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas).
2007 m. istorikas, archeologas Julius Kanarskas piliakalnio vakarinėje papėdėje ištyrė 98 kv. m plotą, kuriame aptiko 47–75 cm storio kultūrinį sluoksnį. Jį sudaro 2 chronologiškai skirtingi horizontai, kuriuos skiria 10–12 cm storio sąnašinis, vėjo supustytas smėlio sluoksnis. Viršutinis kultūrinio sluoksnio horizontas smarkiai apnaikintas ariant, išlikusi apatinė 20–32 cm storio dalis. Jame aptikta sudegusio antžeminio statinio fragmentas, stiklo šukių, degto molio plytų nuolaužų, žiestos buitinės keramikos ir puodyninių koklių šukių. Apatinis kultūrinio sluoksnio horizontas vidutiniškai 18 cm, o vietomis – 25–26 cm storio. Jame aptikta akmeninio gludintuvo-galąstuvo fragmentas, akmens dirbinio ruošinys ir lipdytos keramikos šukių.
Gintarų archeologinis kompleksas yra svarbus Kartenos proistorės pažinimo šaltinis. Čia įsikūrė ankstyviausia senovės žmonių bendruomenė, vėliau apgyvendinusi Kartenos apylinkes. Ant Vyšnių kalno stovėjęs dvaras ir šalia jo išaugęs kaimas XVI a. davė pradžią Kartenos miesteliui.
1988 m. kraštotyrininko Igno Jablonskio ir J. Kanarsko pastangomis Gintarų dvarvietė (piliakalnis) įrašyta į Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą ir paskelbta vietinės reikšmės archeologijos paminklu (AV2086).
1997 m. registruota Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (A445).
1998 m. paskelbta nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklu, turinčiu archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį (unikalus kodas – 16254).
2005 m. pripažinta valstybės saugoma.
Patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką. Parko direkcijos rūpesčiu ant Vyšnių kalno 2001 m. buvo įrengta stambių riedulių juosiama Minijos slėnio apžvalgos aikštelė, kurios viduryje – stilizuoto kryžiaus pavidalo kultūros paminklo anotacinis ženklas, sukurtas karteniškio meistro Arvydo Klovos.
Parengė Rita Vaitkienė, 2022
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- Gintarų piliakalnis. Iš Vikipedija. Laisvoji enciklopedija [interaktyvus]. [Atnaujinta 2022 sausio 1], [žiūrėta 2022 rugsėjo 27]. Prieiga per internetą: <https://lt.wikipedia.org/wiki/Gintar%C5%B3_piliakalnis>.
- KANARSKAS, Julius. Padavimais turtingas Vyšnių kalnas. Švyturys. 2017, birželio 3, p. 5–6.
