Atnaujinta 2023-09-01
Dopšaičių kaimas
Dopšaičių kaimas paminėtas tik dviejuose XVI a. dokumentuose: 1566 m. ir 1572 m. sudarytuose Kretingos valsčiaus inventoriuose, kurie 1897 m. buvo publikuoti Vilniaus archeografinės komisijos leidinio „Aкты издаваемые Виленскою археографическою комиссieю“ XIV tome.
Kaimas buvęs Kretingos kaimynystėje prie Jauryklos upelio, jo teritorija driekėsi dabartinio Kretingos miesto rytiniame ir pietrytiniame pakraštyje, Kluonalių ir Būbelių kaimų žemėje, Dupulčių ir Grykšių vakarinėje bei Padvarių rytinėje dalyje.
Manoma, kad vietovardis kilo iš asmenvardžio Dopšys (Dapšys). Šį vardą turėjusio asmens sūnūs pagal to meto tradiciją buvo vadinami Dopšaičiais.
Archyviniai dokumentai leidžia manyti, kad kaimas buvo įkurtas XVI a. viduryje. Tuomet pirmieji naujakuriai atsikėlė į karališkojo Kretingos dvaro iškirsto Degimų miško bei Kretingos ganyklų plėšininę žemę, o nausėdiją pavadino Dopšaičiais.
Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto iniciatyva XVI a. antroje pusėje karališkuosiuose (valstybiniuose) dvaruose buvo vykdoma Valakų reforma. Kretingos dvaro valdose buvo išplanuotas naujas valakinis-gatvinis kaimas, kuriame galėtų nuolat gyventi ir ūkininkauti 40 valstiečių šeimų.
Dopšaičiams buvo priskirta daugiau kaip 59 valakai (per 1 282 ha) žemės. Pietuose ji ribojosi su Prūsijos kunigaikštystės Eglynų (dab. Ėgliškių), Šliauderio ir Tolučių (dab. Toliai) kaimais, vakaruose – su Kretingos kaimo ganyklomis, šiaurės vakaruose – su Kretingos dvaro palivarku, šiaurėje – su Klibių kaimo ganyklomis, o rytuose – su Degimų mišku. Du trečdalius teritorijos užėmė dirbama žemė, apėmusi 40 valakų (per 855 ha).
Kaimo centrinėje dalyje, Jauryklos upelio dešiniajame krante, prie kelio Kretinga–Raguviškiai–Budriai buvo parinkta vieta kaimo gyvenvietei, į kurią visi senieji kaimo gyventojai turėjo perkelti savo sodybas, o naujakuriai statytis naujas. Buvo pastatytas gatvinis kaimas, kuriame 1566 m. stovėjo 21 žemdirbių sodyba. Kiekvienai priklausė po vienodo dydžio rėžį žemės visuose trijuose ariamuose laukuose, kurie sudarė valaką – 21,38 hektaro.
Dopšaičių kaimo ariama žemė buvusi labai akmeninga, gerai neįdirbta ir laikyta prastesnės rūšies negu Kretingos kaimo. Todėl pagal didžiojo kunigaikščio nustatytus įkainius už 1 valaką arimo žemdirbiai čia privalėjo mokėti tik 12 grašių, o kretingiškiai – 21 grašį činšo.
Be činšo mokesčio, valstiečiai dvare kasmet turėjo atlikinėti talkos, pastotės ir kitas prievoles, eiti lažą, pristatyti natūrinę duoklę. Ją pagal dvaro patvirtintus įkainius galima buvo atiduoti ir pinigais.
Tarp 1566 ir 1572 m. Kretingos apylinkėse siautėjo Juodąja mirtimi pramintas maras. Iš visų valsčiaus kaimų nuo maro epidemijos labiausiai nukentėjo Dopšaičiai. 1572 m. kaime bebuvo likę 11 žemės nuomininkų.
Tolesnį kaimo likimą nulėmė naujojo Kretingos dvaro savininko, Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Jono Karolio Chodkevičiaus apsisprendimas Kretingos kaimo žemėje 1609 m. pastatyti Karolštato (Kretingos) miestą. Miesto piliečių ir kampininkų pragyvenimui buvo reikalinga dirbama ir ganyklų žemė. Šiems poreikiams patenkinti buvo paimtos kairiajame Akmenos upės krante buvusios Kretingos kaimo ganyklos ir didžioji dalis statomo miesto kaimynystėje atsidūrusių Dopšaičių žemės.
Kretingos valsčiaus 1611 m. inventoriuje Dopšaičiai jau nebeminimi. Kaimo žemes išdalinus miestiečių daržams, pievoms ir ganykloms, gyvenvietė buvo panaikinta, o žemdirbių šeimos iškeldintos į kitus kaimus arba persikėlė į Karolštatą (Kretingą).
Praėjus 400 m. po Kretingos įkūrimo, Dopšaičių kaimo teritorijoje dygsta nauji miesto bei jo priemiesčiais tapusių Dupulčių, Padvarių ir Kluonalių gyvenamųjų namų kvartalai.
Parengė Rita Vaitkienė, 2021
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
- Dopšaičiai – vardan kretingiškių gerovės sunaikintas kaimas. Kanarskas, Julius. Iš Kretingos muziejus [interaktyvus]. [Atnaujinta 2019-03-04], [žiūrėta 2021.09.23]. Prieiga per internetą: <https://www.kretingosmuziejus.lt/naujienos/dopsaiciai-vardan-kretingiskiu-geroves-sunaikintas-kaimas>.
- KANARSKAS, Julius. Dopšaičių kaimas. Pajūrio naujienos, 1995, lapkričio 24, p. 6.
