Laidotuvės

Laidotuvės

Lietuvių laidotuvių papročiai atskleidžiami remiantis archeologiniais, rašytiniais, lingvistiniais ir etnografiniais duomenimis.

Lietuvių liaudis laidotuvių papročiuose išlaikė per ilgus amžius sukurtus nekrokulto elementus, tikėjimus, meninę ir žodinę kūrybą. Visa tai padeda nušviesti laidotuvių papročius nuo akmens amžiaus iki pastarųjų laikų.

Senų senovėje žemaičiai vyrus laidodavo baltomis kelnėmis ir marškiniais, ant kurių užvilkdavo liemenę (vestę), o po kaklu parišdavo juodą sulankstytą kaklaraištį ar skarelę. Kojas apaudavo baltomis kojinėmis, pasiūtomis iš to paties audeklo, kuriuo klodavo karsto vidų. Moteris laidodavo su palaidinėmis, išeiginiais sijonais, prijuostėmis. Ant galvos uždėdavo baltą kepuraitę, išpuoštą gėlytėmis ir karoliukais. Ant kepuraitės užgobdavo kampu sulenktą skarą, kurios kampus sukeisdavo ant krūtinės, o ant jų sudėdavo rankas. Kojas apmaudavo baltomis kojinėmis. Jaunas mergaites laidodavo vestuviniais drabužiais, ant kurių užjuosdavo ilgą iki šonų platumo prijuostę. Ant pečių uždėdavo kampu sulenktą tamsią skarelę.

Laidotuvių dalyviai rengdavosi išeiginiais drabužiais. Lydėdami į kapines, kartais užsirišdavo skiriamuosius ženklus. Žemaitės baltos skarelės kampe išsiuvinėdavo juodą kryželį.

Visuotinai tikėta, kad mirusiojo vėlė, kaip ir pats mirusysis, yra kenksmingi gyviems šeimos nariams ir artimiems giminaičiams. Todėl per ilgus šimtmečius žmonės sukūrė daugybę apsisaugojimo priemonių. Iš jų ypatinga galia buvo priskiriama ugniai, duonai, alui. Šie šventais laikomi apeiginiai produktai buvo vartojami visą šermenų laikotarpį. Visuotinis tikėjimas, kad mirusiojo daiktai yra apkrėsti, vertė žmones juos naikinti – deginti drauge su juo, vėliau – išdalyti apeigų atlikėjams.

Atsiradus ir išplitus tikėjimams, jog vėlė nemirtinga, senųjų tikėjimų, atėjusių iš amžių glūdumos, dar daug laikėsi net XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje. Žmonės stebėdavo pašarvotą numirėlį: jei jo akys neužmerktos, manydavo, kad greitai šeimoje kas nors mirs, dažniausiai velioniui artimas ir mylimas žmogus. Seniau mirusiajam akis uždengdavo. Motiejus Valančius rašė, kad jeigu mirusiojo atmerkta viena akis, greitai mirs vienas šeimos žmogus, o jeigu abi – tai du žmonės.

XIX a. žemaičiai laikėsi papročio vežimo, kuriuo vežamas laidoti mirusysis, kampuose statyti keturias eglutes žiemą ir keturis berželius vasarą. Prie medelių pririšdavo drobės skiauteles arba vėliavėles: juodos žymėjo vedusiuosius, baltos – nevedusiuosius.

Užkasant duobę, visi lydėjusieji mesdavo į kapą po tris žiupsnelius žemės.

Naujajame akmens amžiuje Lietuvoje mirusieji buvo laidojami duobėse nedeginti, pritrauktomis kojomis, ant dešiniojo šono, dešinė ranka po galva. Tokių kapų aptikta Kurmaičiuose (Kretingos r.).

Žalvario a. Lietuvoje buvo paplitę pilkapiai. Apie 1000 m. pr. Kr. paplito mirusiųjų kūnų deginimas. Degintinių kapų rasta Kurmaičiuose, Kretingos senkapiuose.

Kurmaičių nedegintiniuose ankstyvojo žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus kapuose rasta ugnies liekanų.

Viduriniame geležies amžiuje (IV–VIII a.) buvo paplitę apeiginiai židiniai prie kapų. Ugniavietė virš kapo rasta Reketės (Kretingos r.) senkapiuose,  prie kapo įrengtas židinys  Laiviuose, Kretingos r.

Antkapiniai paminklai atskirose Lietuvos vietose turi kai kurių skirtumų. Žemaičių antkapiniai paminklai dažnai būdavo koplytėlės arba neaukšti kryžiai, stogastulpiai bei koplytstulpiai.

Žmogui dingus be žinios, dažniausiai negrįžus iš karo, irgi buvo atliekamos laidojimo apeigos. Tai kilo iš tikėjimo, kad žmogaus kūnas negali likti nepalaidotas. Todėl artimieji atlikdavo laidojimo apeigas be mirusiojo kūno. Pryšmančių (Kretingos valsč.) plokštiniame degintiniame kapinyne rasta septyniolika kapų, kuriuose palaidoti vieni daiktai be žmogaus. Iš jų penkiolika tikrai yra vyrų kapai. Daugelyje kapų prie daiktų rasta medžio ar žievės plokštelių, buvusių karstelių, į kuriuos buvo sudedami daiktai.

Geležies amžiaus epochoje egzistavusios visuomenės kapinynus įrengdavo gražiose vietose, beveik visada kalvelėse, netoli gyvenviečių, upių ar ežerų kaimynystėje. Juose laidota ilgai – kelis ar keliolika šimtmečių. Neretai priėmusiųjų naują pasaulėžiūrą ir ideologiją (krikščionybę) kapinaitės glaudžiasi prie pagonybės išpažinėjų kapų (Laiviai, Kretingos r.).

Nykstant iš žalvario amžiaus kultūros paveldėtam pilkapių pylimo papročiui, geležies amžiaus visuomenėse išsilaiko perimtas kitas paprotys – mirusiųjų kapus apjuosti magiškuoju iš akmenų sustatytu vainiku. Plokštiniai kapinynai – tikri akmenų labirintai (Lazdininkai, Kretingos r.).

Per daugelį epochų susiklostę ir tarpusavyje susipynę laidotuvių papročiai išliko iki sovietinio laikotarpio, per kurį jie buvo nuosekliai ir griežtai naikinami.

Senąjį etninės kultūros pasaulį atvėrė 2019 m. Kretingos muziejaus etnografinėje ekspedicijoje Darbėnų seniūnijoje (21 jos kaime) kalbinti vietiniai gyventojai.

Per budynę sukviesdavo giedotojas, visą naktį kalbėdavo poterius, rožančių. Lenta mirusiajam būdavo stalo aukščio, ją uždengdavo drobule, vėliau – spalvotu divonu,  padėdavo pagalvę. Mirusįjį laikydavo dvi paras, kol padarydavo karstą, kurį nudažydavo juodai. Į karstą įdėdavo pagalvėlę ir baltą drobulę, – jokių puošmenų. Mirusįjį apsmilkydavo žolelėmis. Ant karsto išsmilkydavo kryžiaus ženklą. Tas žoleles, pašventintas per Žolinę, laikydavo geležinėje lėkštelėje.

2002 m. Danguolės Gibišienės surinktoje medžiagoje užfiksuoti Baublių kaimo senųjų gyventojų atsiminimai.

Laidodavo paprastai, bet su didele pagarba mirusiajam. Nenešdavo vainikų, bet neužmiršdavo pasimelsti. Mirusįjį pašarvodavo namuose, ten pat aplankiusiems duodavo valgyti, giedodavo. Velionį guldydavo ant lentos, apdengtos balta drobule. Karsto neturėdavo, tad jį reikėdavo padaryti iki laidotuvių. Į jį guldydavo tik prieš laidojant. Mirusįjį aprengdavo geresniais drabužiais, bet naujų nepirkdavo. Karstą papuošdavo eglių šakomis, degindavo tikro vaško grabnyčines žvakes. Žmogui numirus į kaimą išsiųsdavo vaiką su varpeliu, kad praneštų apie budynę. Tai būtinai turėjo būti vaikas, nes „griešnas“ (turintis nuodėmių) to daryti negalėjo. Būtinai pranešdavo, kad bažnyčia paskambintų varpu „po dūšiai“.

2013 m. Salantų ir Imbarės seniūnijose vykusioje etnografinėje ekspedicijoje surinkta medžiaga atspindi to krašto tradicijas ir papročius.

Per budynę mirusįjį paguldydavo ant didesnės skrynios ar specialiai sukalto plataus suolo. Išlaikydavo tris paras. Giedodavo Kalnus, pamaitindavo susirinkusiuosius. Laidotuvėms paskersdavo kiaulę ar veršį. Pagamindavo šaltienos, vaišindavo sūriu, sviestu, kava, uogiene. Vežimą, kuriuo išveždavo laidoti velionį, žiemą puošdavo eglių, o vasarą – beržų šakomis. Praėjus metams po laidotuvių, turtingesnieji metines minėdavo tris dienas: dvi dienas meldėsi, giedojo Kalvarijos kalnus, o trečiąją – šoko.

J. Pabrėža savo pamoksluose 1843–1844 m. su pasipiktinimu kalba apie salantiškių žemaičių girtavimą ir persivalgymą laidotuvėse. Pačių vaišių A. Pabrėža nesmerkia, laikydamas tai „išmalda“ mirusiajam.

Parengė Rita Vaitkienė, 2021

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Darbėnų seniūnija. Vietos ir žmonės [2019 metų etnografinės ekspedicijos medžiaga]. Kretingos muziejus, 2019, p. 28–29. ISBN 978-609-95929-2-3.
2. DUNDULIENĖ, Pranė. Senieji lietuvių šeimos papročiai. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019. ISBN 5-420-01576-5. P. 257–258, 265, 273, 280–281, 284, 284, 287, 296, 300, 302.
3. Krikštynos. Vestuvės. Laidotuvės. Iš Kaimo istorija paraštėse [2002 m. medžiaga apie Baublių kaimą, surinkta Danguolės Gibišienės], p. 21.
4. Lietuvių liaudies papročiai [Mokslinės praktinės konferencijos medžiaga 1989 m. kovo 30 d.]. Vilnius, 1991, p. 30–32, 36.
5. Salontū krašta šnektas. Kretingos muziejus, 2013, p. 16.
6. VYŠNIAUSKAITĖ, A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX–XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Iš Lietuvių kultūros istorijos, t. 3. Vilnius, 1961, p. 143.