1941–1944 m. Nacių okupacija

1941 m. birželio 22 d. vokiečiams užėmus Kretingą, prasidėjo masiniai žydų, komunistų areštai ir žudymai. Šv. Antano rūmų rūsiuose gestapininkai (vokiečių slaptoji policija) atkūrė kalėjimą, kuriame kalino apskrityje suimtus sovietų aktyvistus ir tarnautojus, vokiečių nurodymus atsisakiusius vykdyti gyventojus.

Kretingiškiai bandė atkurti tarpukariu veikusias valdžios struktūras, ginkluotą savanorių būrį, kuris palaikė tvarką mieste, saugojo nuo vagių ir plėšikų be priežiūros likusias įmones, įstaigas, namus, bankus, parduotuves. Vokiečių vadovybė neleido kretingiškiams tvarkytis savarankiškai. Birželio 23 d. Saugumo policijos vadu jie paskyrė Praną Jakį, kurio vadovaujami saugumo policijos tarnautojai neretai savivaliaudavo, suiminėjo jiems netikusius ir melagingai įskųstus žmones.

Birželio 24 d. karo komendanto įsakymu Rotušės aikštėje, remiantis gyventojų skundais, buvo surinkti 14–60 m. amžiaus vyrai, tarp jų ir daug žydų. Suimtuosius suvarė į aikštės centre buvusį skverelį, kur iš jų tyčiojosi, mušė lazdomis, šautuvais. Kitą dieną visus nuvarė į Kvecių miškelį kur po trumpų apklausų 35 žmones paleido, o kitus sušaudė.

Kretingos žydės su vaikais buvo uždarytos į getą, įrengtą apleistoje daržinėje. Iš ten moteris vesdavo į miestą, kur jos plikomis rankomis valė griuvėsius miesto aikštėje ir pagrindinėse gatvėse. Šv. Antano rūmuose kalėjusius žydus kieme kankindavo, versdavo plaukti per tvenkinį, ropoti į kalną. Nusilpusius kalinius nušaudavo, naktį išveždavo į žydų kapines ir pakasdavo. Vokiečių okupacijos metais žydų kapinėse ir Kvecių miškelyje buvo palaidoti 1 056 žmonės.

1941 m. birželio 26 d. Kretingos miesto nacių karinis komisaras, ieškodamas žydų rabino Benjamino Perskio, padegė sinagogą. Sudegus mūriniam pastatui, gaisras persimetė į miesto centrą. Nepaliesti išliko tik Birutės gatvėje stovėję namai.

1941 m. pranciškonai po gaisro suremontavo Šv. Antano rūmus, dalį vienuolyno, uždengė bažnyčios stogą ir bokštą. Kol bažnyčia buvo remontuojama, pamaldos vykdavo prie Lurdo grotos ir Šv. Jurgio koplyčioje.

Vokiečių kariniam štabui pajudėjus į rytus, apskritį valdyti pradėjo civilinė valdžia. Apskrities valdžios būstinė įsikūrė Šv. Antano rūmuose. Valdžia siekė atkurti savininkų teisę į sovietmečiu turėtą turtą, rūpinosi ištremtųjų ir įkalintųjų sugrįžimu. Gaisro nusiaubtame mieste pamažu pradėjo kurtis kultūros židiniai. Dėl karo pasekmės – maisto nepritekliaus – valdžia buvo priversta normuoti maistą ir pramonės produkciją.

1943–1944 m. vokiečiai gaudė žmones priverstiniams darbams į Vokietiją. Okupantai suiminėdavo prievolių nepristatančius ūkininkus, kuriuos uždarydavo Dimitravo priverčiamojo darbo stovykloje.

1944 m. pabaigoje dalis kretingiškių kartu su kitais lietuviais pasitraukė į Vakarus, gelbėdamiesi nuo grįžtančios sovietų armijos.

Jurgita Bružienė, 2017

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: „Druka“, 2009, 304 p. ISBN 978-609-404-057-3.
2. KANARSKAS, Julius. Kretingiškiai kovose dėl Lietuvos valstybingumo. Klaipėda: „Eglės“ leidykla, 2016, 288 p. ISBN 978-609-432-100-9.