Kretingos dvaro parkas

XVI a. – XVII a. pr. Kretingos dvarą supo negausūs želdiniai, saugantys nuo pajūrio vėjų, teikiantys pavėsį. 1778 m. Ignotas Jokūbas Masalskis įsakė pietvakarinėje dvaro dalyje priešais rūmus užveisti didelį vaismedžių sodą, o kelią nuo dvaro iki bažnyčios apsodinti liepomis.

Nuo 1795 m. Kretingos dvarą valdę grafai Potockiai vaismedžių sodą išplėtė. 1802 m., Kretingą valdant Zubovams, sudarytame inventoriuje nurodoma, kad dvaro sodyboje yra du sodai, suplanuoti geometriniu principu. Mažajame sode, esančiame ties Akmenos upės ir Dupulčio upelio santaka, apsodintame skroblų alėjomis, augo 16 vaismedžių. Didysis sodas, liepų alėjomis padalintas į 16 stačiakampių dalių, buvo lygioje vietoje, į p. nuo rūmų kiemo, jame augo 320 užsieninių rūšių vaismedžių. Į rytus nuo rūmų vedė kaštonų alėja. Nuo kelio į miestą sodą skyrė akmenų mūro siena, dengta čerpėmis.

XIX a. pr., Zubovų laikais, tarp rūmų ir sodo užbaigtas formuoti peizažinis parkas, kuris 1839 m. kartu su Gargždų, Plungės, Rietavo ir Šateikių parkais paskelbtas gražiausiu angliško kraštovaizdžio stiliaus parku Telšių apskrityje. 1874 m. sode augo 120 obelų, 70 kriaušių, 4 apelsinmedžiai.

1875 m. Kretingos dvaras tapo grafų Tiškevičių šeimos rezidencija. Grafas Juozapas Tiškevičius parko pertvarkymui ir priežiūrai pasikvietė geriausius užsienio specialistus: šalia rūmų pastatų, už grupės senų kaštonų bei ąžuolų, buvo įkurtas prancūziško stiliaus sodas, kitoje rūmų pusėje – angliško stiliaus parkas su tvenkiniais.

1879 m. vienas geriausių parkų architektų, dirbusių vakarų ir rytų Prūsijoje, Johannas Larassas parengė du Kretingos parko skverų eskizus (tame pačiame lape buvo ir vienas skvero eskizas, skirtas Palangos aikštei priešais bažnyčią). Vengrų kilmės rūmų muzikantas Liudvikas Haidukas, Vokietijoje baigęs daržininkystės mokslus, pertvarkė priešais rūmus esančią reprezentacinę parko dalį, kūrė želdinius, gėlynus.

Parkas įgavo prancūziškojo stiliaus parkams būdingų bruožų, tapo geometrinio plano, mažalapių liepų alėjomis buvo padalytas į 4 stačiakampius, kurių viduryje įrengta po skulptūromis puoštą fontaną. Mažalapių liepų alėjos dviejų metrų aukštyje buvo karpomos ir sudarydavo ištisinį arkos pavidalo tunelį. Alėjos jungė parką su vaismedžių sodu. Jas protarpiais kirto apvalios, gerai apšviestos aikštelės. Takai grįsti smulkiais akmenukais arba plūkti iš žvyro.

Parke augo introdukuoti medžiai, dekoratyviniai krūmai, rožynai ir gėlynai, stovėjo antikinės skulptūros. Parko viduryje, alėjų susikirtime, stovėjo didelė medinė altana su kupolo pavidalo stogu, užsibaigiančiu aukštu špiliumi. Parteryje įrengtas nuostabaus grožio prancūziško ornamentinio stiliaus gėlynas, rožynas, fontanas, po kaštonu – altana. Vasarą altanose grodavo kazokų, o 1882–1891 m. – rūmų orkestras.

1878–1880 m. dvaro savininko grafo Juozapo Tiškevičiaus rūpesčiu š. parko dalyje pagal matininko Jono Šostako projektus Dupulčio slėnyje įrengti pirmas (I), antras (II) ir trečias (III) kaskadiniai tvenkiniai ir penki fontanai, šeštasis – Žiemos sode, buvo tobulinami parko kompozicijos elementai, persodintas ir praplėstas sodas. Manoma, kad prie parko suklestėjimo galėjo prisidėti ir prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Andrė, kadangi apie 1896-1898 m. jis projektavo Tiškevičių parkus Palangoje, Užutrakyje, Trakų Vokėje, Lentvaryje. St. Karvovskis, išvardydamas E. Andre projektuotus parkus, šalia aukščiau išvardytųjų mini ir Kretingos parką.

Parke Tiškevičiai augino vynuogines sraiges, tarp I ir II tvenkinių buvo įrengta fazaninė, kurioje buvo auginami fazanai.

Prie I tvenkinio, ties Salantų keliu, buvo supiltas kalnelis, skirtas tvenkinio ir dvaro apžvalgai. Jo viršūnėje augo kaštonas, apjuostas atviros altanos. Į kalnelį spirale kilo takas. Prie tvenkinių stūksojo du didžiuliai dvipusiai iškalti akmenys-suolai: virš krioklio esantis Meilės akmuo ir priešingame krante, netoli gelžbetoninio pėsčiųjų tilto, bevardis akmuo. Š. r. krante, tarp I tvenkinio ir Padvarių k., yra plokščias grafienės Sofijos akmuo. P. I tvenkinio krante netoli rūmų esantį pusiasalį puošė didžiulį grybą primenanti altana. Parką nuo kelio į miestą skyrė akmenų mūro, o sodą – plytų tvora.

Parkas ir vaismedžių sodas pavadinti Vasaros sodu, po jį galėjo vaikščioti bei ilsėtis ir paprasti miestelėnai. Tik buvo uždraudiama vedžioti šunis, vaikščioti žolynais ir skinti gėles. To meto liudininkų prisiminimuose rašoma, kad „Vasaros sodas žavi lankytojus nuostabumu, retų gėlių įvairove ir gausa. Čia auga įvairių krūmų ir rožių alėjos. Sodą kerta vėsūs liepų tuneliai, sukurti sodininko žirklėmis. Žalumos tankumyne puikuojasi skulptūros. Žiūrovą stebina gėlynų vėriniai, retos gėlės, dirbtiniai tvenkiniai su gulbėmis ir fontanais. Grafas Tiškevičius, skirtingai nuo kitų Telšių ir Raseinių pavietų magnatų, parko nenaudoja vien asmeniniams poreikiams. Į parką įeiti ir jame pasivaikščioti gali kiekvienas mirtingasis. Prie sodo vartelių kabo skelbimas, pranešantis, kad parke gali pasivaikščioti kiekvienas. Norintieji sužinoti apie parke augančias gėles bei augalus, gali pasikviesti sodininką, kuris viską papasakos…“

Parkas turėjo reprezentacinę reikšmę: jame lankydavosi Kauno gubernatorius, vasarą svečiuodavosi vasarotojai iš Rytų Prūsijos ir Palangos kurortų, nes Kretingos parkas buvo vienintelis arčiausiai jūros (iki 1893–1897 m., kol nebuvo įkurtas Palangos dvaro parkas). XIX a. pab. – XX a. pr. Kretingos dvaro parkas laikytas vienu gražiausių ne tik Žemaitijoje, bet ir Vakarų Europoje.

1925 m., vykdant Žemės reformą, dalis dvaro žemių buvo išdalyta besikuriantiems ūkininkams, kitos žemės paimtos valstybės nuosavybėn. Sumažėjusios Aleksandro Tiškevičiaus pajamos apsunkino dvaro sodybos, ypač parko, priežiūrą. Fontanai buvo apleisti, sumažėjo gėlynų, želdinių. Dalį parko žibintų, keletą tujų bei kiparisų ir pagrindinio fontano nykštuko skulptūrėlę grafas padovanojo Karo muziejui Kaune. Ši skulptūra, vaizduojanti mažą žmogutį, laikantį uolą, iš po kurios trykšta vanduo, tapo Kauno simboliu, ją rodo ir per TV, prasidedant laidai „Septynios Kauno dienos“.

Palei r. sodo pakraštį, Kartenos kelio link, ėjo kaštonų alėja, jungianti dvaro parką ir sodą su užparkiu, kuris atsirado XIX a. vid., žalia juosta siekiant atskirti vienuolyno ir grafų Tiškevičių įkurdintą dvaro parką: tarp dvaro parko ir vienuolyno žemių esantis nedidelis dvaro žemių sklypas, vadinamas Vaitiškiais, vėliau pervardytas „Varnynu“ arba „Pušynaliu“, dabar vadinamas „Senuoju Kretingos parku“ buvo užsodintas pušimis. 1925 m. Kretingos apskrities žemės reformos komisija įpareigojo burmistrą „Varnynu“ vadinamame miškelyje įrengti miesto parką. Iki 1940 m. čia buvo nutiesti takai, parką supančių medžių alėjos, 1950 m. įrengtos šokių ir vaikų žaidimo aikštelės, gėlynai… Deja jie neišliko iki mūsų dienų. Kurį laiką Senasis parkas buvo įtrauktas į Kultūros paveldo registrą, kaip apsauginė teritorija, esanti greta paminklinės dvaro teritorijos, bet vėliau – išbrauktas.

Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė Kretingos tarybinis ūkis, kurio direktoriaus Semionovo įsakymu 1950 m. buvo gerokai iškirstas dvaro parkas, išnaikinti seni, paminkliniai medžiai.

1951 m. patvirtintas Kretingos miesto suplanavimo ir užstatymo projektas, pagal kurį dvaro parkas ir sodas turėjo tapti miesto parku. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu gamtos paminklu, tačiau vis vien didelė parko dalis buvo prarasta: sodas iškirstas, sunaikinti rožynai, kiti parko ir sodo kompozicijos elementai. Liko tik keletas senų kaštonų, karpomų liepų alėjų, pavienių medžių.

1959 m. miesto suplanavimo ir užstatymo projektas numatė dvaro sodyboje išlaikyti parką ir vaismedžių sodą, tačiau vietoj to reprezentacinėje parko dalyje išdygo silikatinių plytų pastatai: mokyklos priestatas, bendrabučiai, garažai, šaudykla, katilinė, įrengta asfaltuota žaidimų aikštelė, į p. parko dalį perkeltos sovietų karių kapinės – parko vientisumas ir harmonija buvo sugriauta.

1977 m. Paminklų konservavimo instituto specialistai parengė parko ir sodo rekonstrukcijos projektą.

Vertingiausi parko želdiniai – šimtamečių ąžuolų grupė, esanti priešais centrinius rūmus ir į r. nuo priestato. Reguliaraus planavimo dalyje išlikusios gyvatvorės, formavusios liepų alėjas. Parko p. ir r. dalyse išlikusios kaštonų alėjų liekanos, prie Vilniaus gatvės – liepų alėjos fragmentai.

Nuo 1992 m. dvaro rūmuose veikia Kretingos muziejus, kuris rūpinasi ir parko priežiūra. Per pastaruosius metus pasodinta daugiau kaip 4 330 medžių ir krūmų, įrengta apie 940 kv. m gėlynų. Prie Kretingos muziejaus veikia gamtos būrelis, kurio lankytojai susipažįsta su parku, jo augalais, mokosi pažinti gamtą.

1998 m. įsteigtas Kretingos dvaro parko bičiulių klubas, kurio tikslas – globoti ir remti parką kaip visuomenei reikšmingą mokslo, meno, kultūros, istorijos ir gamtos objektą.

2002 m. p. parko dalyje įkurta unikali skulptūrų ekspozicija – Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu, iš parko reprezentacinės dalies iškelta automobilių stovėjimo aikštelė.

2005 m. sutvarkyta dalis pėsčiųjų takų centrinėje parko dalyje, įrengtos dvi poilsio aikštelės, prie parko centrinių vartų pagrindiniame take įrengta lauko ekspozicija „Atminties takas“, kurioje pažymėtos svarbiausios Kretingos miesto ir muziejaus datos.

2006 m. atkurti buvusio rožyno fragmentai. Dvaro gėlynai užima beveik 2 tūkst. kvadratinių metrų (400 rožių krūmų užima beveik 200 kv. m ploto). Grafo Juozapo Tiškevičiaus prancūzišku stiliumi sukurti gėlynai, rožynai Kretingos dvare įveisti apie 1910–1912 m., vešėjo iki 1941 m. karo. Tų laikų rožynai įkurti autentiškose Kretingos dvaro vietose: prie įėjimo, kiemo centre ir parko link, prie dabartinių bendrabučių.

2009 m. pavasarį dvaro parke, siekiant įprasminti 400 m. Kretingos miesto savivaldą ir Lietuvos vardo tūkstantmetį, buvo sodinama kraštiečių alėja „Diemedžiu žydėsiu“. Pasodinta daugiau nei 100 augalų.

Šiuo metu p. parko dalis išsidėsčiusi lygiame reljefe, turi tankų stačiais kampais susikertančių alėjų tinklą. Š. parko dalis peizažinė, reljefas banguotas, telkšo II ir III dvaro tvenkiniai. Š. parko dalyje, priešais rūmus, auga keli šimtamečiai ąžuolai (aukštis 24–26 m, skersmuo 84–176 cm), paprastieji kaštonai. Storiausio ąžuolo kamienas yra apie 1,9 m skersmens. Arčiau Salantų kelio yra J. Tiškevičiaus supiltas apžvalgos kalnelis, į kurį veda spirale kylantis takelis. Parko plotas: 23 ha. Grafų Tiškevičių sodyba kartu su parku, sodu ir užparkiu plytėjo 35 ha plote.

Kretingos dvaro parkas 1958 m. paskelbtas saugomu valstybės, 1986 m. – vietinės reikšmės gamtos paminklu, 1997 ir 2005 m. – Lietuvos Respublikos kultūros vertybe. Unikalus objekto kodas: 22520. Priklauso Kretingos dvaro sodybos kompleksui.

Jolanta Klietkutė, 2014

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Dvaro parkas. Iš Kretingos muziejus [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos muziejus, 2013 [žiūrėta 2014 m. vasario 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.kretingosmuziejus.lt/apie-mus/dvaro-parkas>.
2. KANAPKIENĖ, Vida. Kretingos dvaro sodai: istorija ir dabartis. Iš Lietuvos muziejų asociacija[interaktyvus], [b. v.]: Lietuvos muziejų asociacija, 2005 [žiūrėta 2014 m. vasario 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.museums.lt/zurnalas/2004%272_3/kanapkiene1.htm>.
3. KANAPKIENĖ, Vida; ir DAUNECKIENĖ, Janina. Senasis Kretingos dvaro parkas – gyvoji istorija. Klaipėda: Druka, 2008, p. 2–12.
4. KANARSKAS, Julius. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. Klaipėda: Druka, 2009, p. 22–23, 27, 45. ISBN 978-609-404-057-3.
5. KANARSKAS, Julius. Kretingos dvaras. Iš Kretingos pranciškonai [interaktyvus]. Kretinga: Kretingos pranciškonai, 2014 [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://old.kretingospranciskonai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=14:kretingos-dvaras&catid=19:kretingos-istorija&Itemid=70>.
6. KANARSKAS, Julius. Kretingos dvaro sodyba. Švyturys, 1992, rugsėjo 30, p. 3.
7. KANARSKAS, Julius. Kretingos, Palangos, Lentvario dvarininkas Juozapas Tiškevičius. Iš Palanga Lietuvos istorijos ir kultūros raidoje: gintaras, parkas, muziejus [interaktyvus], [b. v.]: Lietuvos dailės muziejus, [b. m.] [žiūrėta 2014 m. sausio 31 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.pgm.lt/istorija/j_tiskevicius.htm>.
8. KANARSKAS, Julius; ZINKEVIČIUS, Bronius. Kretingos dvaro parkas. Iš Kretingos muziejus. Vilnius: Druka, 1996, p. 27–30.
9. KARWOWSKI, Stanisław. Połąga i Kretynga. Poznań, 1913, p. 9.
10. Kretingos dvaro sodybos parkas. Iš Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, [b. d.] [žiūrėta 2016 m. gegužės 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=22520>.
11. OMILANOWSKA Małgorzata.Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais. Vilnius, 2014, p. 172, 174. ISBN 978-609-426-061-2.
12. OSTROWSKA Z TYSZKIEWICZÓW, Helena. Połąga i Kretynga. Karta, 2004, Nr. 40, p. 10, 14.
13. PUIŠIENĖ, Audronė. Kretingos dvaro rožynai: praeičiai pagerbti, akiai pamaloninti. Pajūrio naujienos, 2009, rugpjūčio 7, p. 1.
14. SEMAŠKAITĖ, Ingrida. Lietuvos dvarai. Vilnius: Algimantas, 2010, p. 185. ISBN 978-609-423-004-2.
15. Senasis Kretingos dvaro parkas – gyvoji istorija. Sudarė Vida Kanapkienė, Jurgita Paulauskienė, Roma Luotienė. Klaipėda: Druka, 2012, p. 3–4. ISBN 978-609-404-123-5. Prieiga per internetą: <http://www.muziejuedukacija.lt/upload/183/upload_file/2012_Knyga_Senasis_Kretingos_dvaro_parkas_gyvoji_istorija_turinys.pdf>.
16. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Dvaro tvenkiniai – miesto istorijos dalis. Pajūrio naujienos, 2012, birželio 22, priedas „Mūsų žmonės“, p. 11.
17. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Grafų Tiškevičių rūmų duris pravėrus. Pajūrio naujienos, 2014, lapkričio 21, priedas „Mūsų žmonės“, Nr. 11 (85), p. 9, 10.
18. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Muziejus atkurs antikinės moters skulptūrą. Pajūrio naujienos, 2012, kovo 20, p. 1, 3.
19. ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Senasis parkas virstų tarzanišku. Pajūrio naujienos, 2016, balandžio 5, p. 1, 3.
20. VENCKUVIENĖ, Audra. Kraštiečiai gaivino parką. Pajūrio naujienos, 2009, gegužės 12, p. 4.