Alko kaimo Alkos kalnas

Alkos kalnas, dar vad. Aukos kalnu, yra Kretingos r. sav. teritorijoje, Alko k., per 1,5 km į pietvakarius nuo tilto per Erlos upę kelyje Skuodas–Salantai, 110 m į šiaurės rytus nuo Alkupio deš. kranto. Alkos kalnu vadinama pietinė iš visų pusių Erlos ir Alkupio upių slėnių supamo gūbrio dalis – apie 200 m ilgio bei 40 m pločio. Kalno šlaitai statūs – 10–13 m.

Tai ledynmečio periodu natūraliai susiformavusi kalva iš visų pusių apsupta Erlos ir Alkupio upelių slėnių. Sakoma, jog seniau aplink kalną tyvuliavo ežeras, o pats kalnas iš tolo atrodė lyg sala. Du žemaičiai plaukė į tą salą ir sakė: „Ontai sala“ – taip kilęs miesto vardas „Sal‘ontai“. Ežeras užako, o jo vietoje, kur dabar pievos, esantis durpių sluoksnis su augalų, žuvų kaulų liekanomis, verčia susimąstyti, jog legendoje gali būti tiesos. Tai, jog vietovė kadaise buvo pelkėta, o Erla galinga upė, liudija Erlos senslėnis. Žemaičiai nuo seno pelkėtas lygumas vadino „erlomis“, tikėjo tokiose vietose knibždant dvasių ir dievybių.

Alkos kalnas nuo seno traukia žmonių dėmesį, o apylinkėse esantys archeologijos paminklai bei išlikę pasakojimai byloja, jog alkakalnis kadaise buvo svarbus pagoniško kulto centras. Legendoje pasakojama, kad kalne veikė pagonių šventykla, skirta žalčių dievui Pilvyčiui, šalia ąžuolo stovėjo aukuro akmuo, kuriame degė šventoji ugnis, o tarp senų ąžuolų pastogę įsirengęs gyveno žynys. Ten auginamus žalčius prižiūrėjo ir maitino Gaidžio kalno vaidilutės. Šios iš paskutiniųjų gynė šventovę nuo kareivių, atėjusių sunaikinti šventyklą – neturėdamos ginklų, prisipylusios į prijuostes pelenų, pylė priešams į akis. Taip vienąkart apsigynė, tačiau kitąkart aukuro ugnis buvo užgesinta, o šios išėjo ir daugiau nebepasirodė.

Tai, jog kalne dar XVI a. pab. – XVII pr. veikė pagonių šventykla, rašo ir žemaičių vyskupas, rašytojas, švietėjas Motiejus Valančius 1848 m. „Žemaičių vyskupystėje“. Minima, jog kontrreformacijos laikais žmonės nebesuprato, kuris tikėjimas tikras – liuteronų ar katalikų: „<…> sugrįžo į seną tėvų savo stabmeldišką arba pagonišką tikėjimą. Paskyrė sau vaideliotus arba kunigus, vėl sukūrė šventą ugnį. Ant Aukos kalno pas Salantus, ir ant Birutos kalno pas Palangą, apent pradėjo aukas, arba apieras, dievui Perkūnui deginti, nešiojo namon kaulus sudegintųjų ant garbės dievų gyvulių, vildamos, jog tie kaulai paskalsins javų brandą“. O štai XX a. pradž. archeologas ir tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis pažymėjo, kad viena moteris aiškindama, jog šioje vietovėje žemaičiai nuo seno aukodavo aukas, persižegnojo, šitaip paliudydama, kad kalnas esąs pagarbintas.

Laikui bėgant atsirado ir kitų legendų apie Alkos kalną. Vienoje pasakojama, kad kalną supylė švedų kareiviai, kurie čia įsikūrė ir pradėjo plėšikauti. Neapsikentusios žemaitės sukilo prieš švedus ir juos išžudė. Nuo to laiko kalne vaidenasi – vaikšto keisti žmonės, o naktimis dega ugnys. Bandyta paaiškinti ir Alko pavadinimo kilmę – esą, nuo seno čia už bausmę būdavo paliekami alkti žmonės. O dar kitas pasakojimas byloja, kad ant šios kalvos nuo alkio išmirė švedų apsupti Salantų apylinkių žmonės.

Alkos kalnas išskirtinis tuo, jog iki šiol išliko akmuo su dubeniu. Akmuo stūkso vakarinėje Alkos kalno dalyje, papėdėje, seniau gulejo dubeniu įkastas į žemę, naikinant pagonių šventyklas. Dar XIX a. pab. ant Alkos kalno buvo žinomas kažkoks Aukuru vadintas aukojimo akmuo, kuris nebuvo rastas. Pietvakarių pusėje, plačioje dauboje yra šaltinis, įtekantis į Alkupį. Tikima, jog turi gydomųjų savybių, o vanduo daugiausiai naudotas akių ligoms gydyti. Kiek toliau į šiaurę, šalia Nongaudų sodybos svirno būta šimtamecio ąžuolo, vadinamo Šventuoju ir labai gerbiamo. Viena legenda byloja, jog po juo yra užkastas auksas, žmonės matydavę ant kalno degančius pinigus, risdavęsi ugnies kamuoliai, o kai kada prie ąžuolo pasirodydavo balta šmėkla. Dabar šią vietą žymi kelmas, nes sausuolį 2002 m. nukirto sodybos šeimininkas.

1935 m. dokumente, renkant duomenis apie Alkos alkakalnį, rašoma, jog tuometinis sodybos esančios šalia kalvos šeimininkas Kazys Beniušis vokiečių okupacijos laikais kasdamas rado du žiedus, tačiau vokiečiai liepė atiduoti. O štai pietrytinėje kalvos dalyje 1941 m. kasant žvyrą naujam keliui supilti, rasta akmeninių rutulių, žalvarinių papuošalų, iškasta žmogaus kaukolė. Netruko pasklisti kalbos, jog buvo aukojami ne tik avinai, bet ir žmonės. Toje vietoje pastatytas 3 m aukščipio medinis stogastulpis is apvalaus ąžuolo kamieno su Nukryžiuotojo švinine skulptūrėle.

Lina Buikienė, 2010; Aurelija Gelminauskienė, 2015

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Alkos alkalnis. Iš Salantų regioninis parkas [interaktyvus]. Salantai: Salantų regioninis parkas, [b. m.] [žiūrėta 2010 m. birželio 30 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.salanturp.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=25&Itemid=39>.
2. BERŽANSKIENĖ, Aldona. Iš Erlėnų ir aplinkinių kaimų etnokultūros lobynas [interaktyvus]. Erlėnų ir aplinkinių kaimų vietovardžiai. Etnokultūros ir paveldo objektai, [b. d.] [žiūrėta 2015 m. kovo 26 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.klavb.lt/el_leidiniai/krastotyra/kretinga/erlenu%20ir%20aplinkiniu%20kaimu%20etnokulturos%20lobynas.pdf>.
3. KANARSKAS, Julius. Salantų alkos kalnas. Švyturys. 2000, balandžio 26, p. 6.
4. KAZIMIERAITIENĖ, Gitana. Legendos pasakoja: Lietuvos geografiniai objektai. Kaunas, 2008, p. 49–50. ISBN 5-430-04769-4.
5. Kretingos rajono piliakalniai ir alkalniai. Kretinga: Kretingos muziejaus Turizmo informacijos skyrius, 2005, p. 5.
6. VAITKEVIČIUS, Vykintas. Alkalniai: baltų šventviečių studija. Vilnius: Diemedis, 2003, p. 25. ISBN 9986-23-113-2.
7. VAITKEVIČIUS, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. Vilnius: Diemedis, 1998, p. 53–54. ISBN 9986-23-037-3.
8. VALANČIUS, Motiejus. Raštai. Vilnius, 1972, t. 2, p. 87.